Skaitykite: http://www.vlmedicina.lt/2012/11/zolininke-danute-kunciene-kaip-tikiu-draugu-taip-tikiu-gamta/
Skaitykyte: Žolinčė Kunčienė nuo peršalimo siūlo naują panacėją – lietuvišką krieną - Naujienų portalas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15159847/Zolince.Kunciene.nuo.persalimo.siulo.nauja.panaceja..lietuviska.kriena=2013-10-21_16-59/#ixzz2iREbgS2q
Prieskonių žiupsnis gerina savijautą
Autorius: Aistė MASIONYTĖ
Lietuviškas krienas niekuo ne blogesnis už atvežtinį imbierą. Kita vertus, ir šiedu, ir visi kiti šildantys prieskoniai - dabar patys tinkamiausi.
"Žolinčių akademijos" prezidentė, knygos "Metų laikai mums" autorė Danutė Kunčienė sako, kad renkantis prieskonius įtakos turi metų laikas. Vasarą paprastai vartojame šviežius lapelius, o žiemą - daugiausia šakneles ar sudžiovintas sėklas.
Krienas, imbieras ir česnakas, čiužutės ir juodųjų garstyčių sėklos, pipirai, kardamonas ir cinamonas - visi jie šildo.
Ne veltui sakoma, kad maistas - vaistas. Tinkamais prieskoniais pagardintos sriubos, troškiniai, kiti patiekalai yra ir gardesni, ir sveikesni.
Česnako galia
D.Kunčienė vardija ir labai populiarius, ir mažai žinomus prieskonius. Vienas tokių - čiužutės sėklos. Savo skoniu jos primena česnaką, bet neturi jo aitrumo. Čiužutės sėklas mūsų senoliai sugrūsdavo ir dėdavo į dešras, skilandžius.
Aišku, česnakas, taip pat turintis šildomąjį poveikį, - vienas pagrindinių žiemos prieskonių. Šąlant galūnėms D.Kunčienė rekomenduoja pasigaminti česnakų aliejaus. Tam reikia paimti du šaukštus tarkuotų česnakų, 5 šaukštus aliejaus, visa tai padėjus prie radiatoriaus pašildyti ir nuspausti per marlę. Sušalusias kojas galima įtrinti tokiu aliejumi ir temperatūra tuoj pakils.
Danutei teko padėti žmogui, kurio kūno temperatūra buvo nukritusi iki 34 laipsnių. Liaudies medicinos žinovė visą jo kūną išmasažavo česnakų aliejumi ir šiltai apvyniojo. Normali kūno temperatūra grįžo kaipmat.
Paverkti - gerai
Dar viena gėrybė - krienai. Vasarą iš tiesų nelabai norisi jų vartoti, bet žiemą - pats tas. "Tik kažkodėl šį nuo seno įprastą augalą esame nustūmę į šalį, noriau perkame atvežtinį imbierą, nors šis irgi labai naudingas", - apgailestavo D.Kunčienė.
Rudenį rinktų krieno šaknų vertėtų užsišaldyti šaldiklyje. Jei neužsiauginote patys, galima paieškoti turgelyje.
"Krieną reikia susitarkuoti pačiam, paverkti, tada dar geriau veikia", - šypsosi D.Kunčienė. Žinoma, jei žmogus jautrus šiam augalui, turėtų pasisaugoti. Beje, krieną rekomenduojama tarkuoti lauke ir pavėjui.
"Krienai puikiai valo gleives iš organizmo, sausina. Ir visi kiti prieskoniai, kurie mus kaitina, kartu truputį sausina. Dėl to ir nesinori jų vartoti vasarą, kai dar ir saulė kepina", - paaiškina žinovė.
Daržo antibiotikas
Pasak D.Kunčienės, truputį tarkuoto krieno galima įdėti į daržovių sriubas - burokėlių, pupelių ir kitas. Jos bus maloniai aštrios ir turės šildomąjį poveikį. Jei nosis tarsi užgulta, bevalgant iš karto atlaisvės.
Šaltuoju metų laiku patartina pasidaryti tokį organizmą stiprinantį mišinį. Jam imama viena dalis trintų spanguolių, viena dalis tarkuotų krienų ir keturios dalys medaus. Anot D.Kunčienės, tai išbandytas ir patikimas receptas.
Krieną ji vadino tikru daržo antibiotiku. Yra užrašyti senolių liudijimai, kai plaučių uždegimą žmonės išsigydė krienų sultimis. Aišku, jei skrandis jautrus, sulčių geriama pavalgius. Jei virškinimas veikia gerai - galima ir prieš valgį.
Kai oda nėra jautri, galima naudoti tarkuotų krienų, suvyniotų į drobelę, kompresus. Jie dedami ant krūtinės, prieš tai patepus ją riebaliukais, kad nebūtų nudeginta oda. Dar galima krienų sultimis įtrinti padus ir užsimauti kojines.
Kamuojant migreniniams skausmams, patariama keletą kartų įkvėpti tarkuoto krieno kvapo. Eteriniai aliejai patenka į kraujotakos sistemą, praplečia kraujagysles. Tai ir gelbsti nuo migrenos priepuolių. Žinoma, su sąlyga, jei žmogus nėra alergiškas krienui.
Juodųjų garstyčių gabumai
D.Kunčienė labai gyrė juodųjų garstyčių sėklas. Ūkininkai dabar jau augina šias garstyčias Lietuvoje, nebereikia dairytis atvežtinių. Bet kol Lietuvoje šis prieskonis nėra gerai žinomas, ūkininkai siunčia jį į kitus kraštus - Lenkiją, Vokietiją.
"Šios sėklos visiškai neaštrios, net švelnios. Pakepinus jas su sviestu, pasklinda riešutų aromatas. Juodosios garstyčios suteikia tobulą skonį ryžiams, košėms, visiems troškiniams. Jos ramina, stiprina nervų sistemą, tinka esant migrenai, nes gerina kraujotaką. O kai ji gera - mums nešalta. Ne veltui juodųjų garstyčių aliejus Ajurvedoje naudojamas masažams, trynimams, kai ateina liesesnio sudėjimo žmonės, kurie visą laiką šąla. Šios sėklos puikiai tinka ir hormoninei būklei reguliuoti. Be to, juodųjų garstyčių nuoviras puikiai atpalaiduoja raumenis", - vardija D.Kunčienė.
Kardamono vaistai
Žiemiški, šildantys prieskoniai yra ir cinamonas, gvazdikėliai, kardamonas, imbieras. Štai ir atsakymas, kodėl vasarą nekepami meduoliai, nesiūlomas karštas vynas.
Kardamonas priklauso imbierinių šeimai. Kokybiškas kardamonas - vienas brangiausių pasaulyje, panašiai kaip šafranas. Ajurvedoje šis prieskonis vadinamas tridoša - mat tinka visų trijų tipų žmonėms.
Kardamonas puikiai veikia nervų sistemą, naudingas sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, mažina pilvo pūtimą. Net kai kurie vaistai gaminami su šiuo prieskoniu.
Labai tinka kardamono paberti į saldžius patiekalus - blynelius, pyragus. Arba tiesiog paskaninti bananą.
Dar kardamono galima įkišti į skaudamą dantį, - tuokart pagelbės.
Arbata su pipirais
Šildomojo poveikio turi ir pipirai. D.Kunčienė pagal žinomo vaistininko ir žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus receptą pasigamina šildomojo kvapniųjų pipirų gėrimo. Jam reikia 4 dalių sumaltų laukinės gudobelės vaisių ir vienos dalies kvapniųjų pipirų. Gudobelės vaisiai 5 minutes verdami piene, nuskalaujami, tada gerai paskrudinami orkaitėje, sudžiovinami ir sumalami į miltelius.
Kvapniųjų pipirų galima įsiberti ir į paprastą arbatą.
Cinamono antidepresantai
Cinamonas taip pat labai vertingas. Sumaišius jį su kardamonu, pravartu pabarstyti šiuo mišiniu bananą. "Net švieži kopūstai su cinamonu yra skanu", - teigia D.Kunčienė. Jei kamuoja nemiga, dera pasigaminti pieno gėrimo, rekomenduojamo Ajurvedoje. Pieną reikia pašildyti, įdėti sutrinto banano, truputį kardamono ir cinamono.
Galima pasigaminti ir prakaitavimą skatinančios arbatos su trupučiu cinamono, kardamono, gvazdikėlių. Komponentai tie patys, kaip ir karštam vynui, tik gydomojo gėrimo pagrindas - vanduo.
Be to, cinamonas mažina cholesterolį, gerina dvasinę būseną, išsklaido sielvartą, tad yra puikus antidepresantas.
D.Kunčienė taip pat ragino nepamiršti čiobrelių, raudonėlių, bazilikų, mairūnų, šalavijų, lauro lapų, cikorijos šaknies - prieskonių pasirinkimas bet kokiam skoniui ir atvejui tikrai yra nemažas.
D.Kunčienė vaikams pasakoja apie sveiką mitybą
Virginija Skučaitė
Žolinčių akademijos vadovė Danutė Kunčienė ėmėsi Sizifo darbo – bando atskleisti kauniečių vaikams sveikos mitybos paslaptis. Žinoma sveikuolė neseniai pradėjo nemokamų užsiėmimų pradinių klasių mokiniams ciklą apie sveiką mitybą.
“Mane pirmiausia pasikvietė Panemunės, kurioje gyvenu, mokyklos. Pirmiausia paprašiau vaikų nupiešti savo mėgstamiausią patiekalą. Nuliūdino tai, kad tik vos keli vaikai nupiešė košę, o dauguma – picas, didžkukulius ir sušius", – šis atradimas tik dar labiau pakurstė D.Kunčienės norą išaiškinti vaikams, kas yra vitaminai, įvairios naudingos organizmui medžiagos, kaip jos jame pasiskirsto.
"Paskui mokomės, kaip pasiruošti, pavyzdžiui, sveiką picą namuose. Beje, išsiaiškinau, kad vaikai labiau vertina būtent namuose paruoštą maistą“, – pasakojo kaunietė.
Pamoka, prasidėjusi nuo žinių apie sveiką mitybą, paprastai baigiasi maža paskaita apie valgymo kultūrą. "Esu nustebinta, kad vaikai nežino, kad valgant ant stalo neturi būti nei laikraščių, nei žurnalų, juolab – įjungto kompiuterio. Pradinukai stebisi sužinoję, kad prieš valgį reikia patylėti ir, suprantama, jokiu būdu neverkti“, – D.Kunčienė aiškina vaikams, kad ašarojant blogiau įsisavinamas maistas.
Išėję iš susitikimų su sveikuole vaikai žino, kad sauja galima ne tik žarstyti smėlį, bet ir matuoti maistą – tiek, kiek jo telpa saujoje, pakanka valgyti per pietus ir vakarienę. D.Kunčienė prisipažino buvusi maloniai nustebinta vaikų žiniomis apie gaiviuosius gėrimus, jų dažiklius ir skonio stipriklius, apie tirpsmo vandens naudą ir skysčių kiekį, kurio žmogaus organizmui reikia per parą.
Laikraštis "Kauno diena", 2011-01-21
Pagerbė žmonių širdžių šventąjį
,Diana Jomantaitė
Jokūbaviškių sveikos gyvensenos klubas „Atrandu save“ atšventė 240-ąjį pranciškonų kunigo, gydytojo bei botaniko Jurgio Pabrėžos gimtadienį. Jokūbaviškės kartu su žaliuoju sveikatos klubu „Žolinčių akademija“ aplankė J. Pabrėžos kapą, prisiminė pranciškono gyvenimo būdą bei gerus darbus, už kuriuos kretingiškiai jį vadino ir tebevadina šventuoju.
„Kretingos apylinkėse kunigas Jurgis Pabrėža buvo laikomas šventuoju: jis padėjo daugybei žmonių – vyrai ir moterys sunegalavę ateidavo pas brolį pranciškoną prašyti pagalbos ir patarimų. Medicinos ir botanikos žinių turėjęs kunigas neatstumdavo nė vieno. Besidominčius J.Pabrėžos gyvenimu iki pat šiol stebina jo uolumas bei energija tarnauti žmonėms ir mokėjimas Dievą įdiegti kituose“, - J.Pabrėžos atminimui skirtoje popietėje kalbėjo šventėje viešėjusi „Žolinčių akademijos“ vadovė Danutė Kunčienė.
Kartu su Jokūbavo sveikuolėmis ji sausio 15 dieną – būtent tądien 1771 metais Skuodo rajone gimė J.Pabrėža – apsilankė senosiose Kretingos kapinėse. Čia esantį botaniko kapą sveikuolės papuošė žolynų vainiku.
Vienam iškiliausių XIX amžiaus šviesuolių klubo „Atrask save“ narės skyrė specialią popietę, kurioje dalijosi mintimis apie žmogų, kuris siekiantiems sveikuoliško gyvenimo tapo tvirtu pavyzdžiu.
„Tapęs broliu pranciškonu, Jurgis Pabrėža pasiryžo tapti ramiu ir mandagiu. Jis sakydavo, kad ramybė padedanti kovoti su vidiniu nerimu. Todėl viską darydavo be staigių judesių, kalbėdavo apgalvodamas žodžius ir stengėsi spinduliuoti vidine darna bei ramybe. Mandagumą brolis pranciškonas taip pat vadino vienu iš sveikatos šaltinių“, - pasakojo D.Kunčienė.
Ji prisiminė skaičiusi, kad J.Pabrėža, ugdydamas valią ir sveikatą, miegodavo tik nustatytu laiku, anksti keldavosi, stengdavosi nepasiduoti ir nepastebėti mažų negalavimų.
Puikios sveikatos broliui pranciškonui reikėjo ne tik kad galėtų tinkamai vykdyti Dievo tarno pareigas, bet kad savo biologiniais bei medicininiais atradimais galėtų dalintis su kitais.
„Norėdamas padėti vargšams, kurie negalėjo sau leisti nusipirkti vaistų ar apsilankyti pas gydytoją, Jurgis Pabrėža pradėjo domėtis įvairiomis žolėmis. Gamtą jis mylėjo jau nuo pat vaikystės, tačiau Vilniuje studijavęs medicinos, biologijos, chemijos dalykus, šias žinias jis galėjo pritaikyti gydydamas žmones“, - sakė D.Kunčienė.
Pasak jos, J.Pabrėža padėdavo ne tik medicininiais patarimais, bet ir itin iškalbingais bei vaizdingais pamokslais. Juos sakydamas brolis pranciškonas Kretingos apylinkės žmones mokė, kaip svarbu yra būti nuolankiems, besilaikantiems tradicijų ir pamaldiems.
J.Pabrėža itin akcentuodavo girtuoklystę – šią ydą jis vadino visų nuodėmių motina ir mėgdavo sakyti, kad vynas sukurtas ne nusidėjimui, o lengvam linksmumui ir vaistams.
Savo parapijiečius brolis pranciškonas itin kantriai ir primygtinai pratino prie higienos – praustis ir laikytis švaros namuose. Jis žmones mokė, kad fizinė ir dvasinė švara yra patys svarbiausi dalykai.
Yra išlikę prisiminimų, kad Jurgis Pabrėža negaluojančius vyrus priimdavęs savo žolėmis kvepiančioje celėje – čia duodavęs papypkiuoti žolelių. Moterims gi į celę įžengti būdavo nevalia – pas jas gydytojas leisdavęsis pats.
„Jei ligonis skųsdavęsis sąnarių skausmais, Jurgis Pabrėža pusei metų duodavęs miltų, žolelių ir liepdavęs iš jų kepti paplotėlius. Du paplotėliai per dieną – tokios buvo tų laikų tabletės. Paplotėlius brolis pranciškonas liepdavo valgyti du kartus per dieną, užsigeriant žolelių arbata. Ir būtinai reikėdavo nepamiršti maldos – ji ir meilė Dievui bei gyvenimui, pasak Jurgio Pabrėžos, yra geriausi vaistai nuo visų negalavimų. O visa kita – tik priedas“, - kalbėjo D.Kunčienė.
Ji Jurgio Pabrėžos pasekėjoms, siekiančioms sveiko gyvenimo būdo, palinkėjo eiti teisingomis brolio pranciškono pėdomis ir jausti nepaprastą dvasią, kurią Kretingos krašte paliko žmonių širdžių šventasis.
Pasak brolio pranciškono Bernardo, J.Pabrėžą, net ir praėjus šimtmečiams, iš naujo atranda vis daugiau žmonių.
„Savo gyvenimu, darbais, stebuklais Jurgis Pabrėža prakalbina žmonių širdis. Jie myli šį brolį – tai galima suprasti matant, kiek žmonių meldžiasi prie jo kapo ir paminklo, kiek žvakių uždegama šiam iškiliam kunigui, botanikui, gydytojui“, - sakė brolis Bernardas.
Laikraštis "Pajūrio naujienos", 2011-01-18
Sveikatos suteikia vidinė ramybė
Dalia Stasytytė-Bunevičienė
„Ligos – mūsų mokytojos, – sako žolininkė Danutė Kunčienė. – Jos mums duodamos tam, kad sustotume ir pagalvotume, kodėl taip nutiko ir ką savo gyvenime turėtume pakeisti.“
Žolininkė Danutė Kunčienė sako, kad sveikata nenukrinta iš dangaus, o ateina tobulinantis. Vidinės ramybės, pasak jos, lengviausia mokytis iš gamtos. „Atėjo laikas, žolė pagelto ir nušalo, medžiai numetė lapus, bet viduje yra ramūs, nekeikia darganų ir šalnų. Pasiekus tokią vidinę ramybę, galima daug nuveikti. Tad tiems, kas nori būti sveiki ir laimingi, reikia išmokti pajusti vidinę ramybę. Iš pradžių – nors kelioms valandoms, vėliau – vis ilgesniam laikui.
Puikus kiekvienas rytas
Nurimus savaime ateina gebėjimas džiaugtis kiekviena akimirka. Ponia Danutė pastebi, kad kiekvienas rytas nuostabus. Juk puiku, kad tamsą nutvieskė šviesa, išvydome aušrą ir saulutę. Žolinčių akademijos vadovė maldele pasisveikina su saule ar apniukusiu dangumi. Ponia Danutė įsitikinusi, kad žmogus negali būti sveikas, jei nesirūpina savo oda: jos nenuprausia, nepaglosto, neapsitrina šlapiu rankšluosčiu ir nepabūna be apdaro – oro vonių. Tada pagerėja kraujotaka, oda kvėpuoja. Kasdien reikėtų nusiprausti ne tik burną, veidą, akis, ausis, bet ir bambą, nosį, liežuvį. Mokslininkai natūropatai neseniai prabilo apie svarbią žmogaus energinę zoną – bambą. Kai ji nešvari, energijos apykaita blokuojama. Todėl bambos priežiūra turi būti nepriekaištinga visą žmogaus amžių.
Būtina judėti
D.Kunčienė su vyru Vydu gyvena Kauno pakraštyje, Panemunėje. Nusipraususi ir padariusi mankštą moteris bėgioja ar važinėja dviračiu po šilą. Sveikuolė dažnai pabrėžia, kad judėti yra labai svarbu, žmogus gyvena tol, kol juda. Suprakaitavusi neria į Nemuną. Maudosi nepaisydama nei metų laiko, nei oro ir, kaip pati teigia, taip visai dienai pasisemia energijos. Tačiau visiems to daryti nepataria. Žmonės skirtingi, vieniems ledinės maudynės tinka, kitiems – lėtesnio būdo, nuolat drebantiems – netinka. Tokiems geriau grūdintis kitaip: apsitrinti drung nu vandeniu ar palįsti po kontrastiniu dušu. Vasarą gera pavaikščioti po rasotą žolę, žiemą – puriu sniegu. Vieniems reikia aktyvios mankštos, kitiems – ramesnės, bet kas rytą, vos pabudus, gerai pasirąžyti būtina kiek vienam. Judėjimas, fi ziniai pratimai taip pat būtini visiems, tik reikia pasirinkti tokius, kurie teiktų malonumą. Svarbu nepersistengti, nesiekti atsigriebti per vieną dieną už visą savaitę ar mėnesį. Neįvertinus savo galimybių, galima tik prisidaryti bėdos.
Namai kvepia žolynais
D.Kunčienė ragina prisiminti, kad žmogus yra gamtos dalelytė, o ne jos valdovas, tad gyvendamas gamtos rit mu bus ir sveikesnis, ir laimingesnis: „Kad imuninė sistema būtų stip ri, svarbu gerai išsimiegoti. Gultis reikėtų tuo pačiu laiku, iki dešimtos valandos vakaro, gerai išvėdintoje patalpoje, o einant miegoti svarbu pamiršti visus darbus ir rūpesčius. Miegamajame neturėtų būti televizoriaus, kompiuterio, kitokios garso ar vaizdo įrangos. Juk miegamasis – ne kontora, skaitykla ar valgykla. Jei žmogus blogai miega, pirmiausia turėtų pagalvoti, kodėl taip yra: ką vakare valgė, veikė, skaitė, o ne griebtis tabletės.“ D.Kunčienės namų palėpė visada kvepia žolynais. Pasak jos, kiekvieno augalo sudėtinės dalys skirtingos: vienuose yra silicio, kituose – kalcio ar geležies, o žmogui reikia visos Mendelejevo lentelės, todėl vartodami įvairius vaistažolių mišinius savo ląsteles aprūpiname mineralais.
Imta iš http://www.valstietis.lt/Priedai/Sveikata/Sveikatos-suteikia-vidine-ramybe
Sveikatinimo tema išties populiari šiandienos visuomenėje: leidžiama daug knygų, žurnalų, apstu publikacijų internete, galybė įgrisusios reklamos televizijoje ir t.t. Kaip atrasti veiksmingiausius sveikatinimo būdus, ką pasirinkti šitokiame informacijos sraute? Šia tema diskutuota birželio 2 dieną Pramedžiavos bibliotekoje įvykusio susitikimo su „Žolinčių akademijos“ klubo prezidente, sveikos gyvensenos propaguotoja Danute Kunčiene metu.
Ponia Danutė - buvusi medicinos darbuotoja, Panemunės bendruomenės sveikatos mokyklėlės "Šermukšnėlė" įkūrėja ir vadovė, įvairių sveikatinimosi švenčių organizatorė yra ne vieną kartą laimėjusi „šeimininkių šeimininkės“ titulą. 2006 m. D.Kunčienė išleido knygą „75 darnių valgių receptai“, kurioje dera sveikos mitybos tradicijos ir senųjų lietuvių valgių gaminimo būdai. Praeityje ponia Danutė patyrė ne vieną operaciją, buvo išplėšta iš klinikinės mirties gniaužtų. Tad susitikimo metu sveikuolė dalijosi savo gyvenime išbandytais receptais. Pasveikti paprasta tik pasakose: atsigėrė iš gyvybės šaltinio ir pasveiko... Gyvenime, pasak Danutės Kunčienės, nėra vieno vaisto nuo visų ligų. Egzistuoja visa eilė veiksnių arba principų, kurių laikantis galima tikėtis geresnės sveikatos. Reikia ne tik mankštintis, sveikai maitintis, laikytis asmeninės ir aplinkos higienos. Svarbu gyventi darnoje tiek su savimi, tiek su aplinkiniais. O darną pasiekti padeda sugebėjimas nurimti, saiko pajautimas, reiklumas sau, atvirumas ir draugiškumas aplinkiniams. Nereikia pamiršti poilsio ir pramogų. Sveikatos pagrindas – dvasinė ir fizinė pusiausvyra. Po įdomaus pasakojimo klubo prezidentė pakvietė visus dalyvauti žolinčių projekte „Lietuvos takelis“. Šis gražus projektas skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Takelis audžiamas iš tūkstančio skirtingų Lietuvos augalų. Pramedžiaviškiai drauge su seniūne Justina Šaulienė į takelį įpynė savo krašto rugius. Susitikimo dalyviai buvo pakviesti toliau domėtis sveikatinimo tema ir pasinaudoti keliaujančios bibliotekos „Skaitau ir sveikstu“ paslaugomis. Keliaujanti biblioteka, kaip ir susitikimas su D.Kunčiene yra vienas iš skaitymo skatinimo projekto „Skaitau ir sveikstu“ renginių.
Edita Sprauniūtė, vyresn. bibliotekininkė metodiniam darbui
Žolinčių takeliu – į Lietuvos tūkstantmetį
Patirtis: lengviausia į takelį įpinti medžių šakelių, todėl skirtingų medžių šakelėms kilimėlyje skiriamas po 25 cm aukščio tarpelis, o žolynams – gerokai mažiau.
Šiandien, kai šv.Jurgis atrakins žemę ir mūsų sielas, Žolinčių akademijos vadovė Danutė Kunčienė pakvies kauniečius dalyvauti neįprastame kūrybos procese.
"Prie Šv.Jurgio bažnyčios 17 val. prasidėjus Jurginėms ir suliepsnojus aukure ugniai, imsime pirmuosius pavasario žiedus bei liaunas maumedžio šakeles ir tęsime sausį mano pradėtą darbą – ausime iš žolynų ilgą, 60 cm pločio kilimėlį, skirtą Lietuvos tūkstantmečiui", – aiškino D.Kunčienė.
Kaunietė kilimėlį pradėjo austi dar sausį – naudojo pušies, augančios namų kieme, šakeles. "Pagal garsiosios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės sudarytą medžių horoskopą pušis – sausį gimusiųjų medis. Manau, kad šiemet Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga į kilimėlį įausime visų E.Šimkūnaitės sudaryto horoskopo medžių ir krūmų šakeles bei beveik tūkstantį kitų mūsų krašto žolynų", – planais dalijosi D.Kunčienė.
Kaunietė kviečia prisijungti visus Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius žolinčius ir žolininkus, sveikos gyvensenos propaguotojus, bendruomenes bei pavienius žmones susivienyti ir bendromis jėgomis išausti Lietuvos takelį, kuriuo kažkada praėjo žoliaudami Vydūnas, Jonas Basanavičius, E.Šimkūnaitė, tėvas Stanislovas.
Beje, austi kilimėlius iš žolynų Danutę išmokė floristė Rita Bagdzevičiūtė, kuri šio ilgo ir kruopštaus darbo pabaigoje sukomponuos išaustus takelius į vieną, kad dovana Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui būtų ne tik originali, rekordinio dydžio, bet ir įspūdinga grožio prasme.
Nepamirškime vaistažolių ir česnakų
Daiva Červokienė
„Žolinčių akademijos“ nariai rudenį pataria dažniau naudotis liaudies medicinos receptais.
Pernai įsikūrusios „Žolinčių akademijos“ nariai jau suorganizavo ne vieną sveikos gyvensenos stovyklą, o artėjant žiemai kviečia į sulčių stovyklas. „Daug kas klausia, kiek svorio galima netekti 3 dienas geriant vien sultis. Svarbu ne kilogramai, o fizinio ir dvasinio kūno aktyvinimas. Kai tvarkosi kūnas, tvarkosi ir dvasia, netenkame niurzgumo, nepasitenkinimo, pykčio, mokomės būti savimi, analizuoti save, o ne visur bėgti, bėdojant, kad neturi laiko“, – kalbėjo „Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė. Su ja ir kitais žolinčiais kalbėjomės, kaip pasitikti žvarbą ir šalčius be ligų.
Ryte – mankšta gryname ore
„Norint išvengti peršalimo ligų, būtina grūdintis. Tai geriausia pradėti šiltuoju metų laiku“, – sakė „Žolinčių akademijos“ iniciatoriai Danutė Kunčienė ir Jonas Skonsmanas.
O ką daryti sumaniusiems grūdintis dabar? „Atkakliai tai daryti. Niekada ne vėlu pradėti. Dabar reikėtų kasdien rytais pasimankštinti lauke arba namuose prie praviro lango. Ryte būtina gerai išvėdinti kambarį: geriau langą ar duris praverti plačiai 5 minutėms ir pačiam išeiti į kitą patalpą, negu nedaug pravėrus langą ar duris palaikyti pusvalandį“, – sakė D. Kunčienė.
Pasak jos, norint nesirgti peršalimo ligomis būtina įprasti bent 3 kartus per dieną išvėdinti patalpas, daug vaikščioti lauke, nebijoti per darganą iškišti galvos iš namų.
„Svarbu tinkamai apsivilkti, ir buvimu gamtoje galima džiaugtis bet kokiu oru“, – mano pašnekovė.
Dažniau gerkite arbatą
„Šaltuoju metų laiku netinka šalti gėrimai, kasdien reikėtų įprasti pasimėgauti pora puodelių šiltos arbatos. Kas prisirinko vaistažolių, rytais galėtų gerti juodųjų serbentų lapų, erškėtrožių uogų, žiedų arbatos – tai vitamino C šaltinis, vakarais – liepžiedžių ar aviečių stabarų arbatas. Vingiorykštės lapų arbata veikia panašiai kaip aspirinas – skystina kraują ir skatina prakaitavimą“, – pasakojo D. Kunčienė.
J.Skonsmanas patarė daugiau dėmesio skirti savo mitybai: „Svarbu, kad maistas šildytų mūsų organizmą. Kai renkamės daržoves, pirkime lietuviškas, ne atvežtines. Geriau valgykime morkas, burokėlius, krienus, ropes, griežčius, ridikus ir kitus šakniavaisius, o ne pomidorus ir agurkus, nes pirmieji šildo organizmą, o antrieji – vėsina.“
Jei šąla kojos
J. Skonsmanas pataria nepamiršti pirties. Apie ją garsioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė yra pasakiusi: „Kur vantos, ten sveikata“.
Pasak J. Skonsmano, kiekvienas žmogus dabar turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar nešąla jo rankos ir kojos: „Šąlančios rankos ir kojos rodo, kad žmogaus kraujotaka yra sutrikusi, šiluma netolygiai pasiskirsto kūne. Tai nutinka pernelyg mažai judant ir būnant gamtoje. Tada gali padėti šiltos druskos vonelės kojoms – jas siūlė Vydūnas jau prieš 80 metų. Jeigu šios nepatinka, galima kojoms daryti kontrastines vandens ar vaistinėje pirkto terpentino voneles. Tokias procedūras reikėtų daryti nors 2 kartus per savaitę 10–12 kartų.“
Vejame peršalimą
O kaip elgtis pajutus, kad peršalai? „Jei pajutote kūne šaltuką – reikėtų pamirkyti kojas su druska, jodu ar bulvių nuovire ir išmasažuoti jas įvairiais šildančiais tepaliukais, kad ir su sviestu. Labai gerai suvalgyti sumuštinį su česnaku ir linų sėmenų aliejumi, dilgėlių lapų milteliais. Jeigu kutena nosį, ją taip pat galima plauti vandeniu su druska, jodu. Pradėjus kosėti, krūtinę tinka tepti terpentino tepalu, dėti garstyčių, pakaitintos druskos ar šiltų trintų bulvių su lupenomis kompresus“, – pasakojo D.Kunčienė.
Kaip „Žolinčių akademijos“ vadovė pati gydosi peršalimo ligas? „Neatsimenu, kada jomis sirgau. Bet niekada nesakyk niekada. Jei pajusiu, kad kimba virusas, gydysiuosi taip, kaip patariau kitiems. Ir porą dienų pabadaučiau, gerčiau tik šiltą vandenį“, – sakė D.Kunčienė.
„Sloguojant į nosį tinka lašinti svogūnų ar alijošių, raudonųjų burokėlių sultis su medumi“, – pridūrė J.Skonsmanas. Kosulį, pasak jo, geriausia gydyti vakuuminiu šonkaulių masažu arba garstyčių lapelių, pipirinio pleistro kompresais. „Ant krūtinės ląstos galima dėti ir degtinės kompresą su druska. Labai gerai pakvėpuoti ir sodos ar druskos, virtų bulvių garais. Nors nemažai medikų iš šių liaudies medicinos receptų šaiposi, tačiau jie veiksmingi ir neturi šalutinio poveikio, kaip dauguma vaistų“, – sakė J.Skonsmanas.
„Žolinčių akademijos“ iniciatorius Jonas Skonsmanas propaguoja gydymąsi vakuuminiu masažu ir bičių produktais.
Natūralūs antioksidantai
Žolinčiai labai vertina svogūnus ir česnakus. Pasak J. Skonsmano, šios daržovės – natūralūs antioksidantai, kurie vyrams ypač reikalingi norint išvengti prostatos, moterims – skyd liaukės ligų. Nepakeičiami jie ir norintiesiems nesirgti peršalimo ligomis. „Daug žmonių bijo šių daržovių kvapo. Kad jo nebūtų, sveikos gyvensenos propaguotoja latvė Jansonė pataria kas vakarą praryti po dvi česnako skilteles ir užgerti jas žalia arbata arba pakramtyti gvazdikėlį“, – sakė J. Skosmanas.
„Kasdien svogūnus ir česnakus valgantiems žmonėms tikimybė susirgti yra daug mažesnė“ – apibendrino D. Kunčienė.
„Valstiečių laikraštis" (priedas "Sveikata"), 2008 spalio mėn. 31 d. (http://www.valstietis.lt/ )
„AUKŠČIAUSIAI KĖLĖ JAUNYSTĖS SPARNAI"
Jolanta Kažemėkaitytė
Grikine boba apkrėtė Veisiejus
Aktyviomis šventės dalyvėmis, t. y. pateikusiomis savo pagamintus senuosius lietuviškus pasninko meto, arba vegetariškus, valgius, išdrįso tapti arti dvidešimt moterų bei merginų. Vienos jų parodoje–konkurse pasirodė kaip vienetas, kitos – kaip komanda.
Daugiausia narių sudarė Kauno rajono Purviškių kaimo bendruomenės „Triupys“ komandą: be vadovės Nijolės Šabaniauskienės, dar jos dukra Ieva, studijuojanti agronomiją Lietuvos žemės ūkio universitete, kitos šio kaimo, prigludusio prie trijų upių – Nemuno, Nevėžio ir Lazduonos, – gyventojos. Keturios moterys dalyvavo tik parodoje, pateikdamos po vieną arba tris patiekalus, tai: ožkų augintoja iš Kauno rajono Skirmantė Meškevičienė, kaunietės Stasė Mačiulskienė, Salomėja Rimševičiūtė bei Lazdijų rajono Veisiejų miestelio gyventoja Bronė Čakienė. Pastaroji teigė į šventę atskubėjusi paraginta savaitraščio „Šeimininkė“. Gausių šventės lankytojų akis traukė jos kepta, dailiai puošta dzūkiška grikinė boba. B. Čakienė ją išmoko kepti iš savo aukštaitės mamos. Prieš 40 metų apsigyvenusi Dzūkijoje, Veisiejuose, ne vieną šio miestelio „gaspadinę“ išmokė kepti tokią bobą. „Esu dzūkiškos grikinės bobos pradininkė Veisiejuose. Ją kepu, kai laukiu susirenkant šeimyną: turiu tris vaikus ir septynis anūkus“, – savaitraščiui sakė B. Čakienė.
Šoko „Vėdarą“, žaidė „Verdu bulvienaitę“
Šventės konkursinėje dalyje dalyvavusios moterys arba jų komandos buvo vertinamos pagal tai, kaip namie gebėjo pagaminti senoviškus vegetariškus patiekalus – ar gardžiai, ar tikrai kaip senovėje, o gal senąją patirtį išmoningai papildė sava nuovoka, kaip juos pateikė.
Didžiuma konkursantėms užduodamų mįslių bei šokių, žaidimų, kuriuose buvo išbandomas jų vikrumas, buvo susiję su valgiais. Pavyzdžiui, jos drauge su liaudiškos muzikos ansambliu „Žaisa“ šoko žemaitišką šokį „Vėdaras“, žaidė senovinį lietuvių žaidimą „Verdu bulvienaitę“.
Silkynė, žirnienė, runkelių kava...
Konkurso vertinimo komisijos nutarimu, diplomus pelnė: Leonora Cibulskienė už gaivinančią imbiero arbatą, Julija Čiurinskienė už silkynės ir kitų etnografinių valgių propagavimą, Danutė Kunčiūtė už tradicinių šeimos valgių puoselėjimą, Emilija Andriukonienė už daržovių patiekalų populiarinimą, Nijolina Mačerauskienė už originalius vegetarinius valgius. Diplomais ir savaitraščio „Šeimininkė“ pusmečio prenumerata apdovanota pastaroji moteris bei konkurso trečiosios ir antrosios vietos laimėtojos: už tautinių tradicijų populiarinimą – Birutė Kiauleikienė, už šauniausią ekspozicijos pristatymą – N. Šabaniauskienės vadovaujamos „Triupio“ moterys, konkursui pateikusios morkų meduolį, prigaminusios kitų gardėsių.
Pasirodo, D. Kunčiūtė gaminti runkelių kavą išmoko iš savo žemaitės senelės: cukriniai runkeliai smulkiai supjaustomi, džiovinami orkaitėje, užplikomi vandeniu, pabalinami pienu, įberiama šiek tiek cukraus. Tikrai gardu! Moteris konkurse įrodė mokanti ir obuolių pyragą iškepti, nedėdama į tešlą riebalų. J. Čiurinskienės silkynė – jos senelės dzūkės „palikimas“: silkė (skaniausia pirktoji su galva) nuvaloma, smulkiai supjaustoma, kepama keptuvėje maišant, kol pagels (nepilti jokio riebalo), užpilama virintu šaltu vandeniu, įpjaustoma svogūnų, įlašinama truputį acto; silkynę gardu srėbti kandant su lupenomis keptą karštą bulvę arba duoną.
Nugalėjo jaunatviškas užmojis
Konkurso „Lietuvaitė šeimininkė“ nugalėtojomis paskelbtos komandą sudariusios devintokės kaunietės Onutė Jasinskaitė ir Rūta Sologubaitė. Jų konkursinis stalas švietė stilingu baltumu – tokios spalvos drobulės staltiese bei indais, jame „degė“ raudonis – tokios spalvos krūmo šakelės, burokėlių sūris bei česnakynė. Visa tai, paįvairinta švelnia pastele – smėlio spalvos, saulėmis sudėtais kakorais, pyragėliais su šilbaravykių įdaru, su lupenomis keptų bulvių skiltelėmis, apibarstytomis spirgyne iš sėmenų, bei ruginės duonos gira, buvo tarsi didžiojo stebuklo – Kalėdų su jų svarbiausiais akcentais simbolis. „Baltumas simbolizuoja ir abiejų mergaičių tyrą jaunystę. Jos į gyvenimą kol kas eina kitais keliais, nei įprasta: labai daug mokosi, lanko būrelius“, - priduria Onutės mama Rita Jasinskienė, pasiūliusi stalo baltumo idėją. Moters žodžiais, jai seniai brangi lietuvių etnokultūra. Merginos draugauja nuo trejų metukų. Onutė mokosi Juozo Naujalio meno mokykloje, Rūta – „Kalniečių“ gimnazijoje. Anksčiau abi skubėdavo ir į dailės mokyklą, tačiau buvo priverstos jos atsisakyti, kad neapleistų anųjų mokslų. Konkurse jos gražiai atliko lietuvių liaudies dainas, grakščiai šoko, Onutė grojo smuiku. Merginos prisipažino išsiskiriančios iš bendraamžių, nes pripažįsta natūralų grožį.UAB „Ūkininko patarėjas“ prizą – floristikos meistro Marijaus Gvildžio sukurtą nevystančią puokštę – merginos įteikė Onutės mamai Ritai Jasinskienei, dėkodamos už pagalbą rengiantis konkursui, ypač patariant, kaip gaminti senus žemaitiškus valgius.
2008-10-21, Nr. 42(864) (http://www.up.lt/)
"LIETUVAITĖ ŠEIMININKĖ“: KĄ VALGĖ, KAIP ŠVENTĖ SENOLIAI
Jolanta Kažemėkaitytė
Turinio kaita lėmė pavadinimų kaitą
D. Kunčienė – šio renginio, beje, tris kartus keitusio savo pavadinimą, organizatorė.
„Kai 2002 m. tapau Palangoje vykusio sveiko maisto konkurso „Šeimininkių šeimininkė“ nugalėtoja, Kauno jungtinio sveikatos klubo pirmininko Petro Sventicko iniciatyva pastarajame mieste buvo surengtas tokio pat pavadinimo padėkos vakaras. Jo dalyviams pavaišinti sukūriau ir pagaminau salierų apkepą, - apie parodos–konkurso „Lietuvaitė šeimininkė“ pradžią pasakoja D. Kunčienė. - Paskui vartydama kalendorių aptikau, kad spalio 14–16 d. minima Pasaulinė maisto diena, be to, tuo laiku mūsų proseneliai šventė Derliaus šventę. Nutariau susieti šias datas, ir kelerius metus šventė vadinta „Derliaus švente“. Nuo 2005 m. ji vadinama „Lietuvaitė šeimininkė“.
Šventės pavadinimų kaita susijusi ir su jos turinio kaita. „Palangos sveiko maisto konkursuose matydama, kad daugelis konkurso dalyvių pateikia Rytų šalių valgius, pagalvojau, kad šventę galima surengti dar prasmingesnę – pateikti tik lietuvių kulinarinio paveldo valgius bei pristatyti juos vilkint tautiniais drabužiais, prisimenant šeimos švenčių tradicijas“, - sako parodos–konkurso „Lietuvaitė šeimininkė“ organizatorė.
Maros meto vegetariniai valgiai
Ši maros meto šventė – gera proga atėjusiesiems į ją sužinoti apie pasninko valgius ir išmokti juos gaminti.
„Seniau lietuviai turėjo du metų laikus – gają ir marą. Mara prasideda iškart po rudens lygiadienio – rugsėjo 21 dienos, kai saulė ima riedėti žemyn, gaja – kovo 21 d. Kadangi maros laiku kūnas pasyvus, jam nereikia daug maisto, tačiau tada aktyvios sielos bei dvasios, jos maitinamos šokiu, daina, giesme, bendravimu, pasakojimu. Tai žinojo mūsų proseneliai. Nieko nėra gražesnio, kaip tai, kas jų sumanyta, – kalba D. Kunčienė apie prasmę, kurią stengiamasi grąžinti rengiant šventę „Lietuvaitė šeimininkė“, ir pabrėžia judėjimo svarbą. – Mūsų proseneliai per šventes už stalo nesėdėjo šešias valandas taip, kaip dabar, jie pasisotinę daug judėjo, šoko, dainavo. Judėjimas – tai gyvybė. Judant, krutant iš organizmo pasišalina tai, kas nereikalinga.
Kviečiame visus šeštadienį tapti aktyviais šventės „Lietuvaitė šeimininkė“ dalyviais, atsinešti į ją savo šeimoje pagal savo močiučių ar prosenelių, kitus senuosius lietuvių receptus gaminamų patiekalų. Tai gali būti ir apkepas, ir blynai, ir saldėsis, ir košė – bet koks vegetarinis senoviškas lietuviškas valgis.“
Pamaitinti pigiai, skaniai ir sočiai
„Konkursui prašome pateikti tris patiekalus, o parodai galima ir vieną. Kiekviena konkurso dalyvė turės po stalą, kurį turės papuošti – gėlėmis ar vaisiais, kaip sumanys, o valgį pristatyti išmoningai, susiejant jį su mūsų tradicijomis, papročiais; galima pašokti, padainuoti“, – aiškina D. Kunčienė, džiaugdamasi, kad kasmet renginyje dalyvauja vis daugiau jaunimo, bei didžiuodamasi dviem mergaitėmis Ona Jasinskaite ir Rūta Sologubaite, pernykštėmis parodos–konkurso „Lietuvaitė šeimininkė“ nugalėtojomis. Jos šventei pačios siuvosi tautinius drabužius, yra ilgakasės.
Šiųmetės parodos–konkurso „Lietuvaitė šeimininkė“ vertinimo komisija, kurioje – lietuvių tradicijų žinovai Eglė Vindašienė, Kęstutis Juškys, Petras Sventickas, vertins ir remdamasi tokiais kriterijais, kaip ilgos kasos bei gebėjimas šeimą pamaitinti pigiai, skaniai ir sočiai.
„Šeimininkė“, 2008-10-15, Nr. 41(863) (www.up.lt/ )
Kristina Sakaitė, žurnalistė
„Per paskaitas, kai egzaminuoju klausytojus, matau, kad lietuviai beveik nepažįsta nei savo krašto, nei jo gamtos“, – sako vienas iš „Žolinčių akademijos“ įkūrėjų, biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas ir ragina uteniškius kurti savo mieste akademijos skyrių. Keliaudami nuo pajūrio iki Aukštaitijos ar Punsko, žolinčiai užsiima švietėjiška veikla, aiškindami apie vaistinguosius augalus ir jų poveikį, vesdami praktinius užsiėmimus. Beje, prieš metus susibūrę žolinčiai, savo krikštatėviu laiko tėvą Stanislovą, prieš keletą metų pasiūliusį tokį pavadinimą. Lektorių, tituluotų mokslininkų paskaitose – nuo žymiosios mūsų krašto žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės patarimų iki Tibeto vienuolių receptų.
Rugpjūčio 8–10 dienomis Ruklių kaime, prie Giedrio ežero vykusioje sveikatos stovykloje–mokykloje „Sveikatos mozaika“ Utenos sveikuoliams J. Skonsmanas demonstravo gydomųjų tepalų gamybą. Tepalų sudėties daktaras neslepia – sveikuoliai galėjo stebėti visą alcheminį procesą, vykstantį dubenyje ant liepsnojančio laužo. Keturių rūšių vaško-sakų-pikio tepalai, gaminami iš pušų sakų, gintaro pudros, palmių ir saulėgrąžų aliejų bei vaistinės taukės-kaulažolės, dedešvos, didžiosios ugniažolės ir kitų vaistingųjų augalų, tinka trynimams, aplikacijoms, masažams, esant užsitęsusiems lėtiniams uždegimams, kapiliarinei kraujotakai atkurti, sąnarių, radikulito skausmams raminti, atsikratyti migrenos ir kitais atvejais. J. Skonsmanas perspėja prieš augalinius preparatus naudojant, ypač kartu su cheminiais vaistais, pasitarti su gydytojais. Žolinčius siūlė nenuvertinti iš gamtos gaunamų vaistų. „Kartais žmonės geria vaistus, ir sako nieko nejaučiantys. Pasitaiko atvejų, kai, ištyrus tabletes, jose nerandama veikliųjų medžiagų. O kai pats pasidarai – matai, ką surinkai, ko įdėjai. Gal ne taip gražiai supakuota ir brangu, kaip vaistinėje, bet sava“, – įsitikinęs J. Skonsmanas. Esant sąnarių uždegimui, jis perspėja, kad reikia vandenį, o ne pieną gerti. Nuo sąnarių skausmų (ar „griekų“ pridarius), galima pirtyje dilgėlėmis pasivanoti.
Energijos ir jėgų pritrūkę žmonės dažniausiai dairosi į papildais užverstas vaistinių lentynas. Chemijos mokslų daktarė, Lietuvos vegetarų draugijos pirmininkė Ksavera Vaištarienė mano, kad cheminių papildų mūsų organizmas nepasisavina. „Tai tik biznis, užvaldęs visą pasaulį. Norintiems sveikiau maitintis, geriau ieškoti ekologiškų maisto produktų turgelyje, pas kokią močiutę gerom akim, kuri atneša savo išaugintas daržoves ar keptą duoną“, – pataria K. Vaištarienė. Anot jos, energiją atgauti padeda ir 6000 metų senumo dieta, kai 3–10 dienų valgomos vien avižų, miežių, grikių košės. K. Vaištarienė vegetariškam maistui ištikima jau 30 metų. Kartu su mėsa, sako palaidojusi ir sunkias ligas: reumatoidinį artritą, Bechterevo ligą ir kt. Į juodąjį sąrašą, šalia mėsos, pieno, sviesto, anot docentės, reikėtų įrašyti ir sunkiai virškinamas bulves. Pasirodo, Kolumbo atvežtą dovanėlę Europai, lietuviai be reikalo vadina nacionaliniu patiekalu. Senovės baltai mieliau krimto grūdus, morkas, burokus ir kopūstus.
Savo patirtį energija trykštanti pašnekovė sudėjo į septynias knygas apie sveiką mitybą. Ji mano, kad gydytojai per mažai kalba apie subalansuotą mitybą, todėl daug žmonių, ypač sulaukę 50-ies, skundžiasi lėtinėmis skrandžio, sąnarių ligomis, praranda gyvenimo džiaugsmą. Užkietėjusiems mėsėdžiams vegetarė nesiūlo radikaliai keisti maitinimosi įpročių – derinant ir ribojant kai kuriuos produktus, galima maitintis mišriai ir sveikai.
Trijų dienų sveikatos stovykloje vaistažolių arbata kvepėjo garsios žolininkės Jadvygos Balvočiūtės paskaitoje, apie vaistus iš gamtos pasakojo biologė Gražina Gaidienė, vyko jogos užsiėmimai, liaudies dainos vakaras bei sporto varžybos. Utenos r. savivaldybės sveikatos projekto lėšomis finansuotos stovyklos organizatorė, sveikatos klubo „Gija“ vadovė ir pripažinta šeimininkių šeimininkė Angelė Mažeikienė vaišino sveikuolius vegetariškais patiekalais. O kad sveikam kūne būtų sveika siela, pasirūpino kunigas Saulius Kalvaitis.
Imta iš interneto svetainės: www.utenoszinios.lt/
STIPRYBĖS SEMIASI ŽOLIAUDAMI
Aldona Kibirkštienė
Per Žolinės šventę sveikuolė Danutė Kunčienė draugus nustebino pasipuošusi iš linų, kiečių ir paparčių pačios nusipinta skrybėlaite ir rankine, o iš lauko žiedų išsiaudusi rankšluostį. Žolinės šventėje Punske (Lenkija) ji iš krepšio ištraukė pačios keptos duonos, vaistažolių arbatos, linų sėmenų pašteto."Nereikia stebėtis, draugystė su gamta - mano kasdienybė", - plačiai nusišypsojo jaunatviška moteris. D.Kunčienė kaip ir būrys kitų sveikuolių, susibūrusių į Žolinčių akademiją, tvirtai tiki, kad jos geros nuotaikos šaltinis - mankšta ir sveikas maistas, organizmą stiprinantys vaistingieji augalai.
Reikia žinių ir meilės gamtai
D. Kunčienė jau ne vienus metus vadovauja sveikatos mokyklėlei "Šermukšnėlė" ir yra prieš metus įsteigtos Žolinčių akademijos prezidentė. Sveikuolų sambūrį moteris įkūrė su penkiais bendraminčiais. Sveiką gyvenimo būdą kaunietė propaguoja jau daug metų, stiprybės ir sveikatos semiasi iš gamtos. "Mūsų akademijos nariai gali būti žmonės, kurie pažįsta vaistinguosius augalus, žoliauja, perteikia patirtį. Žoliauti - savotiškas menas, tam reikia žinių, didžiulio noro ir meilės gamtai", - pasakojo optimizmu trykštanti sveikuolė. Ji įsitikinusi, kad žoliaudamas žmogus mankštinasi ir taip pasisemia sveikatos iš augalų, žemės ir dangaus. Susitelkę į žoliautojų sambūrį sveikuoliai ne tik patys sveikai gyvena, bet ir rūpinasi švietėjiška veikla. Iš žolelių pagamintais mišiniais iš ligų stengiasi padėti išsivaduoti ir kitiems.
Dieną pradeda bėgiodama
Duoną iš ruginių miltų moteris sau ir šeimai kepa jau 14 metų. Neretai ji mėgsta ir paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, namiškius palepina kepiniais iš miežinių kruopų ir cukinijų. Moteris visiškai negeria kavos, o rytą visada pradeda puodeliu aromatingos vaistažolių arbatos. Ji gali būti iš pačių įvairiausių augalų, žolelių. Sveikuolė tikino, kad nepakartojamą skonį pajusime užplikę žiupsnelį mėlynojo palemono, sukažolės, įdėję kelias spurgas pelyno. Ja pavaišinti įsitikinome, kad tai tikrai skanu. Gyvendama vaizdingoje vietoje netoli Panemunės pušyno moteris dieną pradeda bėgiodama. Dažnai dar saulei tekant miške sukaria mažiausiai dešimt kilometrų. Pabėgiojusi, pasimankštinusi paneria į netoli tekančio Nemuno bangas ir taip visai dienai pasisemia žvalumo. Nesvarbu, koks metų laikas, koks oras. "Į namus stengiuosi niekada negrįžti tuščiomis. Parsinešu aviečių, žemuogių, gysločių, kraujažolių lapų. Miške, jo laukymėse vaistingųjų augalų - gausybė, tereikia netingėti jų prisirinkti. Gydomųjų savybių turi beveik kiekvienas miške ar pievoje augantis augalas. Vasarą pasistengęs žiemą po ranka nuolat turėsi žaliąją namų vaistinėlę", - pasakojo geros nuotaikos nestokojanti sveikuolė.
Žalioji namų vaistinėlė
Dažnai Žolinčių akademijos prezidentė sėdasi ant dviračio ir juo apvažiuoja aplinkinius miškus, laukus, pievas. Grįžta su glėbiu gamtos gėrybių. Jos namų palėpėje dabar kvepia džiovinti čiobrelių, ramunėlių, medetkų, ajerų žiedai, beržų, asiūklių, šalpusnio lapai. Sveikuolė patarė vaistinguosius augalus rinkti šviečiant saulei, tada jie nepraranda gydomųjų savybių. Augalų šaknis geriausia kasti per pilnatį, o per delčią stengtis nežoliauti. Dar nevėlu namų vaistinėlę papildyti juodųjų serbentų lapais, kraujažolėmis, čiobreliais.
Pačios reikalingiausios, pasak D.Kunčienės, kiekvienai šeimai yra dilgėlės, ramunėlės, našlaitės, kiaulpienės, dirviniai asiūkliai. "Pamiškėse auganti vingiorykštė - geriausias aspirinas, o šalpusnis nepamainomas gydant kosulį ir plaučių ligas. Drėgnose vietose augantis rausvai žydintis gaurometis - skaniausia lietuviška žalioji arbata", - kelių augalų savybes priminė sveikuolė. Su biomedicinos mokslų daktaru Jonu Skonsmanu, Lietuvos vegetarų sąjungos prezidente Ksavera Vaištariene D.Kunčienė pagal augalų suderinamumą sukūrė natūralių gamtos gėrybių mišinį, kurį sudaro per 30 žolelių. Šiame gamtos gėrybių rinkinyje, puikiai paskaninančiame maistą, - linų sėmenys, moliūgų, saulėgrąžų, sezamo sėklos, ruginės sėlenos, jūros kopūstai, įvairiausi džiovinti vaisiai.
Tabletes slėpdavo nuo mamos
Dabar, kai raudonuoja šermukšnių uogos, pats metas jomis papildyti žiemai skirtų gėrybių atsargas. Pašaldę šaldiklyje ir palaikę dvi dienas, uogas turėtume sumalti. Sumaišę su medumi mėgausimės vitaminingu skanumynu, kuris tiks gerti su arbata ar valgyti su kruopų koše. Tokį receptą siūlanti inžinierė Rita Jasinskienė - irgi aktyvi Žolinčių akademijos narė. Į sveikuolių renginius ar žoliauti ji dažnai važiuoja su penkiolikmete dukra Ona. Ji, kaip ir mama, domisi vaistingaisiais augalais ir visai nepyksta, kai pusryčiams gauna melisos, mėtų ar žemuogių arbatos su avižų koše ar žalių salotų. Daug sveikuoliškų patiekalų moksleivė moka pasigaminti pati. "Nuo pat vaikystės mano organizmas priešinosi medikamentams. Susirgusi ir mamos verčiamas gerti tabletes slėpdavau. Ir augindama dukrą elgiuosi panašiai. Kai ji karščiuoja, duodu liepžiedžių ar aviečių arbatos, dedu ant galvos šlapią rankšluostį. Kūną įtrinu degtine su vandeniu. Karštis tuoj pat nukrinta", - sveikuoliško gyvenimo patirtimi dalijosi Rita.
Pasninkaudami gers sultis
Žolinčių akademijos nariai pasiryžę kuo daugiau platinti retus augalus. 24 Lietuvos vietose jie jau pasodino meškinio česnako, ypač veiksmingo valant organizmą. Tokią Raudonosios knygos "ploninimo" akciją bendradarbiaudami su mokslininkais žoliautojai žada tęsti. R.Jasinskienė ir jos bendraminčiai labai laukia pasninko dienų, kai mėgausis tyla ir gers tik sultis. Patys jas gaminsis iš vaisių, uogų, daržovių. Kaip ir pernai kelioms dienoms užsidarys Pažaislio vienuolyne pas seseris kazimierietes. "Kai daug metų neatostogavusi pirmą kartą patekau į tokią stovyklą, iš jos tarsi ant sparnų išskridau. Tiek stiprybės ir jėgų dar niekur nebuvau įgijusi", - apie pasninko dienomis patiriamą palaimą pasakojo R.Jasinskienė.
Sveikuolių arbata
Žiupsnelį juodųjų serbentų, mėtų ir dilgėlių lapų užplikę verdančiu vandeniu ir palaikę 15 minučių gausime kvapią ir skanią arbatą. Jos galime išgerti rytą vietoj kavos arba kiekvieną kartą skanauti prieš valgydami. Tokia arbata veikia tonizuojamai, gerina nuotaiką ir virškinimą.
Linų sėmenų paštetas
Linų sėmenis paskrudiname keptuvėje ir sumalame. Atskirai aliejuje ar lydytame svieste patroškiname daržovių: morkų, cukinijų, porų. Į troškinį įdedame sumaltus sėmenis, įpilame vandens ir verdame, kol masė taps grietinės tirštumo. Baigdami virti paskaniname petražolėmis, baziliku, peletrūnu.
"Kauno diena",2008 08 19 (http://www.kaunodiena.lt/ )
ŽOLINČIAI PASIŠOVĖ SUPLONINTI RAUDONĄJĄ KNYGĄ
Sveika gyvensena besirūpinantys Panemunės bendruomenės nariai, ryžosi atsodinti itin retus, į Raudonąją knygą įrašytus vaistinius augalus. Idėja atsodinti itin retus augalus kilo „Žolinčių akademijos“ steigėjams, nuėjusiems ilgą žmogaus galimybių pažinimo kelią. Ne tik patys sveikai gyvenantys, bet ir kitiems žmonėms išsivaduoti iš įvairių ligų gamtos sukurtais ir savomis rankomis pagamintais žolelių mišiniais padedantys žolinčiai užsiima švietėjiška veikla.
Įkūrė penki sveikuoliai
„Žolinčių akademiją“ įkūrė penki aktyvūs sveikos gyvensenos puoselėtojai. Tai – ilgametė Lietuvos vegetarų draugijos vadovė, mitybos reikalų ekspertė docentė Ksavera Vaištarienė, išradinga sveikos gyvensenos propaguotoja, įvairių sveikatingumo švenčių organizatorė, Panemunės bendruomenės sveikatos mokyklėlės „Šermukšnėlė“ įkūrėja ir vadovė Danutė Kunčienė bei jos pagalbininkas ir ramstis Vydas Kunčius. Dar viena „Žolinčių akademijos“ steigėja – jautriai jaučianti žolynų pulsą, svetingai atverianti vartus į sakralinę Pažaislio vienuolyno erdvę sesuo Renata. Kitoms seserims talkinant, ji kuria ir puoselėja vienuolyno sklypelyje retų ir neretų, bet nuo seno čia užsibuvusių vaistingųjų augalų sodelį, juodauogių šeivamedžių krūmus, išbando pagal autorinius receptus pagamintus naminius kūno priežiūros preparatus. Ir penktasis steigėjas – biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas, kuris jau dešimtmetį skaito paskaitas, veda natūropatinės savipagalbos kursą, gamina vaško liejinius kūnui prižiūrėti, taip pat augina retus augalus bei globoja natūralias vaistinių augalų augavietes.
Pasodino meškinį česnaką
Raudonosios knygos „ploninimo“ akciją žolinčiai pradėjo jau pernai. Dvidešimt keturiose skirtingose šalies vietose buvo pasodinta meškinio česnako. Pavasariop žolinčiai apžiūrės, ar visi augalėliai prigijo, ir ruošis kitų retų augalų sėjai. D.Kunčienė pasidalijo mintimis užveisti retų vaistinių žolių Pažaislio vienuolyno darželyje. „Pasižiūrėję į senas rašytines knygas sužinojome, jog anksčiau prie vienuolynų būdavo auginami žolių darželiai. Iš augalų vienuolės gamindavosi žolių mišinius tiek maistui, tiek ir vaistams“, – pasakojo D.Kunčienė.
Darželiu rūpinsis ir vienuolės
Pažaislio vienuolės pritarė žolinčių idėjai ir įsileido juos į savo valdas. Pačios vienuolės sutiko rūpintis darželiu ir prižiūrėti augalus. Daugiausia žolinčiams padės sesuo Renata. „Ir iki šiol vienuolės jau turėjo savo darželį. Tik mes jį dar papildysime įvairiais augalais. Jau esame pasiruošę vaistinių augalų sėklų“, – sakė Danutė. Pažaislio vienuolių prižiūrimame darželyje auga retų augalų: didysis debesylas, labai reta baltoji sidabražolė, vaistinė taukė, šlakuotoji plautė.
Nori supažindinti jaunimą
Šios idėjos sumanytoja D.Kunčienė sakė, jog darželyje atsiras ir labai naudingas augalas – dedešva, kuri ypač veiksminga balso stygoms, gerklei. Planuojama čia auginti ir mėlynąjį palemoną, paprastąjį dagišių, juodgrūdę, artišoką, vaistinę ožragę, katžolę. „Didžiausia mano svajonė, kad šiomis gamtos dovanomis susidomėtų jaunoji karta. Galbūt pavyks įgyvendinti idėją su šiais retais augalais supažindinti kuo daugiau žmonių, ypač jaunimą ir vaikus, kurie nuo mažumės mokytųsi užmegztų ryšį su gamta“, – pasakojo sveikuolė. Panemunių žolinčiai pamėgo svetingą Pažaislio vienuolyno ansamblį. Čia jau vyko du žolinčių susirinkimai.
Sukūrė maisto papildus
Žolinčiai žmones iš įvairių žolių moko pasigaminti ne tik vaistus, bet ir maisto papildus.
J. Skonsmanas, K.Vaištarienė ir D.Kunčienė pagal augalų suderinamumą sukūrė natūralių gamtos gėrybių – linų sėmenų, moliūgų sėklų, ruginių sėlenų, saulėgrąžų sėklų branduolių, jūros kopūstų, sezamo sėklų ir džiovintų vaistinių augalų mišinį, kurį sudaro per trisdešimt žolelių. Šis gamtos gėrybių rinkinys puikiai paskanins maistą, suteiks žmogaus organizmui natūralios apsaugos. Šiuo augalų mišiniu galima paskaninti įvairių daržovių salotas, sriubą ar tiesiog užsibarstyti ant duonos riekelės.
2008.01.18, http://www.aplinkosauga.lt/
ŽOLINČIŲ AKADEMIJOS NARIAMS – PATS DARBYMETIS
Daiva Červokienė
Pernai įkurtos Žolinčių akademijos nariams ilgiausios metų dienos - didžiausio darbymečio ir svarbiausių renginių metas. Ilgiausiomis metų dienomis mūsų protėviai stengdavosi bent kelių rūšių augalų prisirinkti, kad jais maistą pagardintų ir nuo ligų gintųsi.
Vieni žoliaudavo tik savo šeimai, kiti, vadinami žolininkais ar šaptūnais, ir kitiems padėdavo. Šias tradicijas priminti pasiryžę „Žolinčių akademijos“ aktyvistai.
Krikštatėvis – Tėvas Stanislovas
Būrys Lietuvos sveikos gyvensenos propaguotojų puikiai prisimena viešnagę pas Tėvą Stanislovą 2004-aisiais, kai šis paragino juos burtis į sambūrį. Ir „žolinčių“ pavadinimą pasiūlė - taip žmones, kurie domėjosi vaistiniais augalais, vadino mūsų klasikas J.Tumas-Vaižgantas.
Biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas, ilgai vadovavęs Lietuvos putpelių ir naminių paukščių augintojų draugijai, šios idėjos nepamiršo ir pernai su bendraminčiais įregistravo Žolinčių akademiją. Kodėl būtent akademiją? “Pirties, Ajurvedos, Masažo akademijų veikla daug kuo panaši į mūsų. Jų patirtis reikalinga mums, o jiems – mūsiškė, todėl pasivadinome panašiu vardu“, - sakė biomedicinos mokslų daktaras. Kodėl šalyje, kur nemažai žolininkų yra kiekviename mieste, rajone, iki šiol nebuvo jokios žolininkų, fitoterapeutų organizacijos? „Visi žolininkai – individualistai, panirę į savo ūkius, nespėja konsultuoti patarimų prašančių žmonių. Šviečiamajai veiklai reikia nemažai laiko“, - pastebėjo Lietuvos vegetarų sąjungos prezidentė docentė Ksavera Vaištarienė.
Taisyklių ABC
Tradiciškai gydymo vaistiniais augalais žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Kaip dabar mokosi žolininkai? „Iš knygų, kurių daugybę galima skaityti ir lietuviškai. Pirmojo 1932-aisiais išleisto lietuviško Skinderio „Vaistų žolyno“ įžangoje gražiai rašoma: „Lietuvi, pažvelk, tarp daugelio gerų knygelių tau turiu ir „Vaistų žolyną“, kurs iš visų ligų, vargelių tave išgydys. Ir kaimyną“. Visiems prieinamas liaudies žiniuone vadintos Eugenijos Šimkūnaitės, jai artimos austrų fitoterapeutės Marijos Treben palikimas, biomedicinos mokslų daktarės Gražinos Juknevičienės knygos“, - pastebėjo sveikuolių renginiuose ne kartą Šeimininkių šeimininke rinkta Danutė Kunčienė. Ji Ajurvedos paslapčių mokėsi Indijoje, tad neabejoja, kad daug patirties galima pasisemt iš kitų tautų. Į visuomeninę organizaciją susibūrę vaistingųjų augalų gerbėjai apibrėžė ir savo veiklos planą: kviesti būrin žmones, visą savo gyvenimą tyrinėjusius augalus, perimti ir skleisti jų patirtį, imtis šviečiamosios veiklos – mokyti tautiečius pažinti vaistinius augalus, kurti jų herbariumus, padėti saugoti ir net plėsti retų augalų augavietes.
Visų pirma – profilaktikai
Ar vaistiniai augalai gali padėti sergant visomis ligomis? Žolinčių akademijos įkūrėjai to netvirtino. Pasak J.Skonsmano, vaistažolės – visų pirma profilaktikos priemonė.
„Vaistiniai augalai – puikus pagalbininkas žmonėms, kurie dar neserga ar tik pradėjo sirgti, ligoms įsismarkavus reikia stipresnių vaistų, greitesnio rezultato“, - pastebėjo pašnekovas.
„Jeigu žmonės pažintų vaistinius augalus ir juos naudotų, sustiprintų savo imunitetą ir nesirgtų. Visų vaistinių augalų sultys, mišrainės ypač naudingos anksti pavasarį. Dilgėlės, kiaulpienės, garšvos, žliūgės, builiai – puikus mineralinių medžiagų šaltinis. Šių augalų salotos sustiprins ligonio imunitetą, o sveikam žmogui neleis susirgti“, - sakė K.Vaištarienė.
Ji pati kasmet pasigamina 30-50 džiovintų vaistinių ir prieskoninių augalų mišinį, kurį naudoja įvairiems patiekalams gardinti, sintetinių maisto papildų ir vitaminų nepripažįsta.
„Sergant visomis ligomis greta cheminių vaistų tinka įvairios vaistažolių arbatos, pavilgai, kompresai. Tik gydantis vaistiniais augalais būtina tartis su šeimos gydytoju, ar cheminiai vaistai ir vaistažolės dera“, - sakė J.Skonsmanas. O kodėl dauguma žmonių noriau renkasi tabletes, kurios neretai turi ir šalutinį poreikį, o ne vaistažolių arbatas ir preparatus? „Kad vaistiniai augalai žmogui padėtų, juos būtina pažinti, nusiteikti kantriai ir ilgai jais gydytis, atsisakyti žalingų įpročių, tobulėti. Dauguma žmonių yra pernelyg pasyvūs, nori eiti lengviausiu keliu – duok jiems paruoštų vaistų, ir gana, patys nepajudins rankos“, - tęsė J.Skonsmanas.
Ateities planai
Artimiausias Žolinčių akademijos renginys – sveikos gyvensenos, liaudies tradicijų ir vaistų pristatymas Rasos šventėje Ožnugariuose, Tauragės rajone. Liepos 4-7 dienomis vyks tautinės kultūros turistinė poilsinė žolinčių stovykla Kapitoniškėse (Kauno r.), prie pat Kauno marių. „Stovykla skirta E.Šimkūnaitei, Vydūnui, Tėvui Stanislovui pagerbti ir priminti jų sveikuoliškas idėjas, kultūrinį paveldą. Mokysimės Vydūno naudotų kvėpavimo pratimų, meditacijos, vakarais dainuosime liaudies dainas, tai, manau, taip pat prilygsta meditacijai, rinksime vaistažoles, iš jų su bičių vašku virsime tepalus (tai anksčiau dažniausiai darydavo vienuoliai) kūno priežiūrai“, - sakė D.Kunčienė. „Ypač daug dėmesio skirsime stuburui stiprinti. Tam darysime ir kelminių paparčių pagalvėles ar čiužinius, mokysimės įvairių procedūrų su bičių vašku“, - pastebėjo J.Skonsmanas. Tradiciškai Žolinčių akademijos nariai dalyvaus Roko atlaiduose Panemunėje, Kaune, Žolinės šventėje Pažaislio vienuolyne.
Žolinčiai ragina nesnausti
Norinčiuosius liaudiškų kepenis ir kraują valančių, skrandžio veiklą, žarnyno peristaltiką gerinančių vaistų žolinčiai ragina paskubėti: nuskinti 20 graikinių riešutų, jų branduolius susmulkinti, užpilti litru degtinės, 4 savaites palaikyti saulėje. Tada šią graikinių riešutų degtinę gerti po šaukštelį po valgio 3 kartus per dieną. Tai ir kraujo krešumą silpninanti priemonė. Pasak žolinčių, būtina pasidžiovinti ir riešutų lapų, kurių nuoviras padės nuo plaukų slinkimo, įvairių odos pūlinukų, laukinių našlaičių ir šeivamedžio žiedų - nuo kosulio.
„Kai kurių augalų būtina prisirinkti per porą dienų. Nužydės, ir neturėsim neblogų vaistų. Juk vaistažolių arbatas su medumi gerti maloniau negu tabletes ar pirktinį sirupą“, - pastebėjo D.Kunčienė. Pasak jos, vaistažolių svarbu prisirinkti nuo Joninių iki Žolinės. Rinkti ne visas, kurias pažįsti, o tik savo ligoms tinkančias.
„Žoliavimas kartu yra ir mankšta, leidžianti semtis sveikatos iš augalų, žemės ir dangaus“, - sakė D.Kunčienė. Pasak jos, visos žolės auga tam, kad padėtų žmonėms, reikia tik sužinoti, kurios jų mums naudingiausios. Bene reikalingiausios kiekvienai šeimai vaistažolės, pasak D.Kunčienės, yra dilgėlės, notrelės, ramunėlės, našlaitės, dirviniai asiūkliai, kiaulpienės.
„Valstiečių laikraštis“, 2008 birželio mėn. 21 d. (http://www.valstietis.lt/ )
VIENUOLYNE — YPATINGASIS DARŽELIS
Virginija SKUČAITĖ
Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais neabejingieji gamtos dovanoms ir naminiams vaistams buvo vadinami žolinčiais. Tokia yra kaunietė Danutė Kunčienė – ‚Žolinčių akademijos‘ įkūrėja, puoselėjanti ir platinanti sveikos gyvensenos, pagarbos gamtos dovanoms idėjas. Ne kartą žolinčiai rengė sambūrius sakralinėse Pažaislio vienuolyno žaliųjų teritorijų platybėse. Ir tai suprantama – vienuoliai senovėje garsėjo vaistažolių auginimu, vaistų gaminimu, žmonių gydymu. Greičiausiai tai nebuvo svetima ir kazimierietėms. Juolab kad sesuo Renata yra viena „Žolinčių akademijos“ įkūrėjų, nuo seno garsėjanti kaip vaistinių ir prieskoninių augalų augintojų. Sesuo Renata dėl prieskoninių augalų pomėgio vadinama kalendros karaliene. Pasirodo, kai ji budi vienuolyno virtuvėje, šio prieskonio niekada nestinga sriuboje ar antrajame pietų patiekale. Beje, sesuo Renata savo prižiūrimame žemės plotelyje augino ne tik prieskoninius, bet ir gydomuosius augalus (jų apstu vienuolės čiužinyje, o pagalvėje karaliauja džiovinti paparčiai), tačiau didele augalų įvairove jos darželis nepasižymėjo. D.Kunčienės vadovaujamos sveikatingumo stovyklos „Šermukšnėlė“ nariai talkino seseriai Renatai užsodinant turtingą vaistinių ir prieskoninių augalų darželį. Žolinčiai Jonas Skonsmanas ir D.Kunčienė atvežė kalendros karalienei didžiojo debesylo, itin retos baltosios sidabražolės, dedešvos bei stumbražolės kerelių, kurie buvo pasodinti greta anyžiaus, peletrūno, agurklės, bergenijos, baziliko, raudonėlio, trikertės žvaginės ir daugybės kitų retų ar dažniau auginamų labai vertingų prieskoninių ir gydomųjų žolelių kerelių (dalį jų padovanojo garsusis žolinčius Jonas Skonsmanas). Sesuo Renata savo ypatingąjį darželį praturtino iš turgaus ir Šventežerio pamiškių pačios atsivežtais ypatingų čiobrelių kereliais. Pasak vienuolyno vyresniosios sesers Lidijos, bendradarbiaujant su „Žolinčių akademija“ gimė mintis rengti ekologines nevienkartines švaros akcijas mieste. Tai bus dar viena žolinčių ir kazimieriečių vieningo požiūrio į gamtą išraiška.
„Kauno diena“, 2008 balandžio 24 (http://www.kaunodiena.lt/ )