SIŪROJĖLIO (BERŽELIO (Betula platyphylla) BIRŽELIS
„Siūroj, siūroj, siūrojėli“, - taip būdavo pradedamas ir baigiamas ne vienas žadėjimas, kai reikėdavo beržo lapų, šakų ar tošies pasiprašyti. Siūrojėlis - šaukiamasis berželio vardas. Ne vien berželis, beveik visi mūsų augalai turėjo po keletą vardų. Šisai nevardijamasis vardas. Jo arba visai nederėjo tarti, arba jis būdavo tariamas tik didžių didžiausiam reikalui ištikus. Ne mes vieni tokie - tarsi vyresnieji ar kokios dievybės, o kartais ir piktybės, vardą draudžia beveik visos pasaulėžiūros - ir pačios primityviausios, ir gerokai rafinuotos. Tabu taisyklė, gal ir nebūtina metafizikai, labai tinka pedagogikai - išmoko laikyti liežuvį už dantų. Šaukiamuoju vardu į augalą būdavo kreipiamasi. Tada augalai laikyti kone sau lygiais, todėl ir kreiptasi, kaip į sau lygius. Šaukiamasis vardas būdavo skambus, gražus, malonus, turėjo su šaukiamuoju būti susijęs. Nusakomųjų vardų augalai paprastai turėdavo ne vieną, o kelis ar keliolika. Tikroji mūsų dainų žalioji rūtelė (meškauogė) jų turėjo per šimtą, tiesa, tik ji viena tiek turėjo. Nusakomieji vardai pabrėžia kokią vieną ypatybę, tuokart mums reikalingiausią.
Sidabruotas, šilkuotas, auksuotas - šitaip beržą nusakom. Išties apšerkšnijęs, tviskėte tviskąs, žaliais lapais pasipuošęs - šilkuotas, o kai lapai pagelsta - auksu tviska, tiesa, pasakoma ne tik auksuotas, bet ir saulytas. Su berželio auksuotumu nedaug kas sieta - gal kiek dažams, gal kiek plovimams ar skalavimams, gal kai galvas išliedavo skrupulas, pagaliau, persirgus gelta praversdavo Šiaip ne kažkiek tas berželio auksas vertintas. Kas kita kai nuo šakų nukratytas šerkšnas. Tirpusio šerkšno vanduo tiko bet kokioms žaizdoms ir opoms plauti, dar kaip tiko, tiko pats vienas, tiko ir druskos, medaus, kraujo ar kokių tinkamų žolių sulčių, kiaušinio trynio ar baltymo pridėjus, tiko ir žolių mirkalams ruošti. Ko gi netiks, šerkšnas - distiliuotas vanduo.
Šerkšną matome visi, tikriausiai, o skambantį giedantį beržą išgirsti ankstyvą rytą pavyksta tik laimingųjų laimingajam, ir tai kokį kartą per visą amžių. Kam teko to skambėjimo pasiklausyti, tas žino, kad tai tikrai ne eilinis nutikimas buvo, ir tuo metu švystelėjusi mintis - tikrai lemtinga ir būtinai gera.
Klystume manydami, kad geltona liga su geltonu vaistu tik tuščia sąsaja: būtent geltonieji augaliniai dažai sugeba paskatinti ir tulžies veiklą, ir odos ląstelių regeneraciją. Beržo lapuose ir žaliuose ir pageltusiuose, yra dezinfekuojančių medžiagų. Ypač vertinami žali šilkuoti lapai. Žalių berželių lapai nuo atvašų ar nuo sekminių berželių surinktų, karštymas - pirmas vaistas, kai pilvas išpūstas, tinka ir sąnarių opei atleisti, o kad ilgai burnoje laikysi - ir gerklės tinimą ar sopę atleis. Jei ne karštą, nei šaltą gersi - neskaudės pusiaujo, o pasaldintas gerai tinka prakaitui išvaryti. Štai koks žalias beržo lapas, nuo jo gėrimo ir akyse šviesiau, ir ausyse nebespengia, ir kvėpuoti lengviau. O vantą pasišutinus - trink plaukus - kasos bus beržo sruogos. Beržinė vanta irgi žaliais lapais nusagstyta. Nei apsirikta, nei meluota - kur vanta, ten sveikata. Beržo lapuose nemažai saponinų, jie naikina cholesterino perteklių, įvairias ataugas, sklerotinius pakitimus. Tad nieko nuostabaus, jei beržo lapų arbatos ir širdies sopę atleidžia. Ne vien lapais berželis gydo: pagersi sulos - tuoj miklesnis, ir stipresnis, ir lankstesnis, akyse šviesiau, kvėpuoti lengviau, o jau visokius niežulius, pūškus - kaip ranka nuima. Kai batams padus beržinėmis vinutėmis prikaldavo, nuo menkos balutės batai neperšlapdavo. Kai tarp pado ir vidpadžio įdėdavo beržo tošies - padai šilti būdavo. O bežinės anglys kalviui - pačios geriausios. Beržo degutas buvo geras vaistas nuo įvairių erkių ir žmogui ir gyvuliui. Beržo galybė kiekvienoj šakelėj, kiekvienoj spurgelėj. Ir iš kur tokia?
Vienoje liaudies medicinos formulėje yra žodžiai: "Pa dienai naaktis, pa nakčiai diena...."Geresni dalykai kaitaliojasi su blogesniais, lyg diena su naktimi, gal dėl to ir beržiniams mūsiškiai lėmėjai sudėjo‚ horoskopą visai kitokį negu iėvai. Gal tai kaitos taisyklė. O gal ir dėl to, kad birželis tikrai smagus mėnuo; jei žiemą pašarų buvo mažoka, gyvuliai tvartuose sumenko, tai sodrioje žolėje besiganydami jau atsigavo, pagausėjo pieno, birželyje ir šienapiūtė, bus šieno, ir pieno, ir ne vien pieno. Birželyje ir pirmosios uogos, o kaip jos širdį atgauna. Birželyje ir javai plaukia, ir rugiai jūruoja, žydi. Birželyje jau yra ankstyvų daržovių. Geras smagus mėnuo birželis, lyg sakyte sako, kad stokoms ir negandoms būsiąs galas. Koks mėnuo, tokia ir dalia.