SPALIS - LAZDYNO MĖNUO
Lazdynas — tikras medžių močios vaikas nepraše jį krūmu paversti, tačiau mūsiškis lazdynas - krūmas. Turi jis brolių medžių, bet jie ne pas mus auga, nebent vieną kitą parkuose gali pamatyti. Viskas, kas su lazdynu siejama, - su mūsiškiu krūmu. Tad kodėl vienam krūmui mėnuo skiriamas, jei dideliems, išvaizdiems medžiams tenka mėnesiu dalytis?
Atsakymas turbūt mįslėje "skivytų dangtelis, geležinis puodelis (kartais ir "akmeninis", tikriansiai tai senesnė mįslės forma), gardi košele". Ne tik gardi, bet ir labai maistinga, prilygsta geriausių rūšių mėsai, o daug kuo ja ir pralenkia. Alkaniausias būdamas, sumedžiojęs didelį žvėrį, vienu prisėdimu jo nesuvalgysi, o per kelias dienas jau bus sušvinkęs, valgyti nebetinkamas. Daug laiko praėjo, daug kam vidurius suko, kol išmoko mėsą rūkyti, sūdyti ar kitaip ilgesniam laikui pasiruošti, o riešutą — laikyk, kiek tinkamas. Subrendę surinkti, dar kiek kad ir šykštesnėje rudens atokaitoje padžiovinti - gali metų metais išbūti. Medžioti ar žuvauti, net ir stipriam vyrui, darbas nelengvas, o riešutus rinkti gali ir senas,ir mažas, ir paliegęs. Riešutus ne tik ilgesniam laikui galima pasidėti. Nesunkiai buvo pastebėta, kad lazdynų nešutų branduolius valgant ir akyse lyg šviesiau, ir dirbti lengviau, ir galva imlesnė, greičiau supranta, atitarti parankesnį žodį randa. Pastebėla ir tai, kad lazdyno pienu galima išugdyti vaiką, jei motina miršta ar motinai pienas dingsta. Jei lazdynas toks, aišku, savojo mėnesio vertas.
Ne tik savaiminukų lazdynų riešutus žmonės rinko, bet ir rūpinosi, kad lazdynų būtų daugiau, kad geriau jie derėtų. Sodinti lazdynų tikriausiai dar nesodino, bet lazdynams
tinkamose vietse miškus išdegindavo, išaugusių sulaukę — prižiūrėdavo. Pastebejo: jeigu jaunų uglių labai daug - menkai dera. Gal atsitiktinai jauna ūglį krimstelėjo, gal ir anksčiau buvo pratę pakramtyti, tik lazdyniĮ jauni ūgliai tapo visai rimtu maisto priedu. Mūsų skoniui gal ir ne visai, bet pasklaidykime škotų pasakas, lazdynų putrai rasime ne vieną gražų žodį. Nors nedaug, turime duomenų, kad ir mūsų šeimininkės mokėjo jaunų lazdyno lapų lapienę šutinti.
Stambesni ūgliukai ir neandertaliečio dantims gal būti per kieti, tačiau krepšiams pinti, šiaudų ar nendrių gryžtėms rišti — tikrai puikiai tiko. Ne visi lazdyno ūgliai vienodai auga: vieni bėgte bėga, ištįsta, bet menkai dera, kiti — keroti,kresni, kekėmis aplipę. Ilgesniuosius retindavo — puikūs kotai meeėkerėms. 0 kai sena šaka nulūždavo - ko tik tada iš jos fvirtos medienos nepadarydavo! Nuo gvildo ir kevalo, tinkamo aitrierns pelenams paruošti, ligi paties menkiausio šapelio tiko lazdynas ūkyje, juk ligi atsirado geležiniai lankai, juosė juo statines, ir dar kaip tvirtai, tiko jis ir įvairioms sklendėms. Pieno cukraus nevirškinančių vaikų yra ir dabar, daug jų buvo seniau, bet paskaikydavo ir tokių, kad joks spenys netiko: ir kalės pienu bandydavo maitinti, ir kiaules žįsti dėdavo, avies, ožkos, karvės, kumelės plenu maitinti bandydavo - nepriimdavo jokio pieno, nykte nykdavo, o lazdyno branduolių pienu maitinami augdavo, ir dar kokie dailūs išaugdavo.
Tikrai savo mėnesio vertas lazdynas. Nėra vaikų, tikriausiai nebuvo ir senoveje, kurie nebūtų krimstelėję vos vos užsimezgusių riešutų, bet tuo paragavimu reikėdavo pa-
sitenkinti: tikras riešutas prasidedavo tada, kai lapai nukrisdavo. Nugrėbstys lapus iš po krūmo, pakrės — riešutai iš gvildų tik bumpsi, tik bumpsi. Gali rieškutėmis semti.
Į storesnius kamienus įlaipindavo kokį pusbernį, tas gražiai įsupdavo, nieko nenulauždamas, nukrėsdavo. Kai apačioje riešutus surinkdavo, nepamiršdavo lapus po krūmu vėl paskleisti, kad šaknims šilčiau būtų. Nelėkdavo riešulauti, kas pirmesnis, bet pasidalydavo kas kur rinks. Jeigu jau kas laiku nenurinkdavo, nekrėsti patys byrėti pradėdavo, galėjo ir svetimas pasiimti. Esame baisiai šviesūs, po elektros sietynais sėdime, o kad taip iš balanos gadynes riešutauti pasimokytume.
Nei augumu, nei platumu lazdynas žymus, žymus, kad labai naudingas. Lazdyno mėnesį gimusieji nei grožiu, nei jėga iš aplinkinių neišsiskiria, o štai protu, būdo ypatybėmis jauni su senais gretinas, kad ir paprasti būdami, su viršesniais ar turtingesniais lygiomis laikosi, ne iš paikumo, o kad aniems reikalingi. Savo gerumo ar sugebėjimų
lazdynukai atkištinai nerodo — gali tik gerai pažindamas pamatyti. Primanūs lazdynukai ir visokiems amatams. Lazdyno mėnesio orai šiaurūs, o darbai sunkūs, ir lazdynukai
labai daug pakelti gali, jokio vargo nebijo, o gyvenimą įpusėję - gražiai įsikuria, turto susikrauna, ne kokio vėjo atpusto, o dorai uždirbto. Neblogai lazdynukams ir prekyba nuošalėje tyliai paverkti linkę, bet skųstis ir zyzti nemėgsta. Šeimoje geri ir rūpestingi,
bet kietoki, be to, ir savo gerumo rodyti nelinkę. Šeimos darnios, nes kitaip ir būti negali.