SU GERAIS - GERA. UOSIS (fraxinus excelsior)
Uosis – tikras medžių močios sūnus, ne koks įsiprašėlis, dailiausias sūnus, bet ne per tai visi uosį gyrė, o per tai, kad uosis iš visų geriausias ir teisingiausias. Iš to gerumo uosis ir pats nukentėjo. Taip buvę, kad senų senovėje ėjusios tuo pačiu keliu Teisybė ir Neteisybė. Neteisybė apgavo Teisybę ir išsiviliojo jos abi akis. Eina akla Teisybė ir užkliudė uosį, tas ir klausia, ko taip klupinėjanti. Raudonama Teisybė apsakė, kas nutikę. „Kaipgi tu neregėdama vaikščiosi, man stovinčiam, mažiau reikia akių, imk vieną“. Davė jai akį, bet ar akla Teisybė negalėjo gerai paimti, ar uosis, kad sopėjo, negalėjo gerai nulaikyti, tik akis nupuolė ir žolėse pasimetė. Dar labiau rauda Teisybė, kad ir uosį prapuldžiusi, ir akies negavusi. Atidavė uosis antrą akį, padėkojo Teisybė ir nuėjo pusaklė, o uosis liko aklas.
Kur uosio akis kritusi, išaugę žiedeliai, labai gerai akims gydyti, kai traiškanoja – geresnio vaisto nėra. Botanikai dar netarė savo žodžio, - gal tai trispalvės našlaitės atmaina kiek trumpesniais ir platesniais žiedais, dažnai ne tik geltonmėlynais, bet ir rusvais ar raudonais, geltonai rudais vainiklapiais ar kitokių tamsesnių spalvų. Gali būti atmaina, kada nors sužinosime, o kad gerai dezinfekuoja (kaip ir bet kurios našlaitės), žinome. Pasaka įdomi tuo, jog pakinta ne visas asmuo, o dalis, beje, panašią pasaką apie gvazdiką žinojo ir senovės graikai, tik akių neteko žmogus deivei supykus.
Juokiasi medžiai, kad uosis akių netekęs, ir klausia, kaip žinosiąs, kada lapus mesti, kada sprogti. Brolių prašysiąs, tie ir pasakysią. Medžiai broliai pažadėjo ir netrukus pasakė, kad jau metas lapus mesti. Uosis paklausė, numetė, nors kiti medžiai dar žaliavo. Medžiai broliai šaiposi. Atėjo pavasaris, uosis klausia, ar ne metas sprogti, bet medžiai sako – dar anksti, nors patys jau seniai lapus išsprogdinę. Užgirdo tuos medžių juokus žmogus ir sugėdino. Suprato uosis esąs apgautas, beregint išsprogdino lapus, o žmogui sako: „Ne mūsų tu giminės, ne mūsų pulko, o tiesą pasakei. Turiu tokią galybę, kokios reikia, kai tau reiks – žinok“. Ir kai žmogui ko labai prireikia, eina jis pas uosį – ir uosis vaduoja.
Uosis – svečias iš pietų, pas mus jam šaltoka, tad anksti ir lapus meta, vėliau už kitus medžius sprogsta. Kai dėl uosio įvairialypės galybės, tai ji ne per didžiausia, jo broliai pietiečiai veikliųjų medžiagų turi kur kas daugiau.
Atsidėkodama už akį, Teisybė lėmė, kad uosis busiąs išskirtinis medis, sodoje sėdėsiąs – jį tikrai sodina antrajam sūnui gimus, žadėjo, kad uosis būsiąs visų mylimas – tikrai tą gražų medį gerais žodžiais augantį mini ir jo medieną brangina. Kai sodyboje uosį sodina, tikisi sūnų dailiai augsiantį, gražų ir gerą būsiantį.
Rugpjūtis – gerųjų mėnuo. Rugpjūčio mėnesį gimusieji būna ir geri, ir atviraširdžiai, neretai kitų apgaudinėjami, bet per savo gerumą kartais tų apgaulių ir nepastebintys, o jei ir pasijunta apgaudinėjami, tai savo gerumu vis tiek viršesni lieka. Uosis patėvis svetimus vaikus lygiai kaip savus išaugina. Uosiukai nevaidingi, šeimoje labai geri, tokie geri, kad ir valdingesnieji nedrįsta labai paminti ar apgaudinėti.