KOVAS – KADAGIO (Juniperus communis L.) MĖNUO
Sultingi konkorėžėliai "uogos" lipte prie šakučių prilipę, ir tiek jų, kad net juoduoja. Krimstelėsi – smalkūs, už daug kur valgytą pušies brazdą gerokai smalkesni, bet ir saldumo daugiau turi. Tiesa, kiek daugiau prisivalgius – per juosmenį rėžte rėžia ir šiaip visokių negerukų randasi, bet... kai pilvas prie nugaros pridžiūsta, valgo. Jei žmoniškai nurinkti moka, lazdomis nedaužo, negurina, su šakomis neplėšia – metų metais nuo tų pačių kadagių rinkti galima. Alkani būdami, ką darys, valgė ir bevalgydami pastebėjo, kad gerai sugrūdus, šaltu vandeniu užpylus galima saldumą ištraukti, o smalkumas palieka. Tą saldų vandenį kiek palaikius, dar ir nuvarius – atsiranda smagybės gėrimai. Ne bet kokie, o garsūs. Gėrimai gėrimais, o smalkumo prireikia virtuvėje: sugrūda kelias "uogeles", gerai su druska išmaišo, įtrina žuvį, mėsą ar paukštį, kelias valandas palaiko – visai kitas skonis. Verta kadagį gerbti.
Gerai, kad pagardui tinka, gerai, kad girą ar kokį kitą gėrimą galima iš jo pasidaryti, bet, jei padauginus, kenkia... Tai gal ir vaistu gali būti? Galvotų žmonių visais laikais buvo, pagalvojo, paderino, pabandė – tikrai, gali ir šlapimą pavaryti, ir tulžies išskyrimą paskatinti, netgi, nors ir nelabai įtikėtina, - akis prašviesinti. Šiandien nebe tokie filosofai ir poetai esame, bet žinome: gleivinė padirginta stipriau veikia, tiesa, jei nuolat dirginsime, susilauksime priešingo rezultato. Dirginti ir galima, ir reikia, bet labai apdairiai. Kadagys ne vienintelis tai veikiantis, bet kuo besidirgintume, po trijų-keturių dienų bent porą dienų pailsėkime. Kai smarkiai pavaromas šlapimas, sumažėja organizme skysčių, sumažėja kraujospūdis, sumažėja spaudimas ir akies obuolyje, glaukoma sergantis lyg ir geriau mato. Deja, daug kas priklauso ne nuo kokios vienos priežasties, o nuo daugelio. Kadagys turi ne tik eterinių aliejų, bet ir nemažai dervų, o šių mums dabar per akis. Ir tenka kadagio vaisto atsisakyti, jei gyvename ant asfalto, jei negalime gatvėse dūmų išvengti.
Prie degančio kadagio arčiau priėjus ar ugniakuran jo šakų įmetus, užuosi – kadagio dūmas kitoks. Ir vėl mėgino, derino ir perprato, kad kadagio dūmais parūkyta mėsa kur kas geriau išsilaiko ir skonis labai malonus būna. Kas gerai rūkyti mokėjo, visi daugiau ar mažiau kadagio dėjo. Tik vėl – taip esame rūkę prarūkę, kad ne tik kadagiu, bet ir drebule rūkytų gardėsių turime atsisakyti.
Vonioje, žinoma, apsiprausi ir tiek, o pirtyje būdavo gerai išsivanojęs, visus kaulus išmiklinai, o kad ir kokia mostim ar užpilu po garo vanojimosi išsitrinsi. Geram vanojimuisi ne viena vanta buvo: buvo beržinės, ąžuolinės, liepinės ir dar daug kitokių, buvo ir kadaginės. Kiniškos adatos prieš gerą kadagio vantą nusimanančio vanotojo rankose, - tai tik kirviu tašymas, o ne lyginimas ar švitrinimas.
Jei kadagys toks parankus, gal ne tik gydyti, bet ir saugoti gali? Pabandė patys apsirūkyti, paskui ir gyvulius aprūkyti – tikrai gerai, bent jau erkės ne taip puls. Ryšio tarp erkių ir sunkių ligų nežinojo, kad aprūkyti gyvuliai būna sveikesni, žvalesni, pienas krauju nepaeina, o ir miške dirbančius kokios aplaidos neištinka. Ir ne tik kadagio dūmas, bet ir kadagio degutas ant ragų ar kanopų užteptas – labai gerai saugo. Kurgi nesaugos – lipnus, gyvuliui besimuistant ragais patepa paslėpsnius ir kitas kraujasiurbių vabzdžių ar erkių mėgstamas vietas. Pateptų - nepuola. Ligi mikrobiologijos, ligi taroinių ligų šeimininkių reikėjo nueiti dar tolimą kelią, tad nesistebėkime ir nesišaipykime, kad pastabūs mūsų seneliai didžiai kadagį gerbė, laikė jį išskirtiniu medžių močios sūneliu.
Kadagiai – ne vienišiai, kur auga, ten plėtromis. Nesunku suprasti, kad tas vietoves kadaginėmis vadino, o kai tose vietose atsirado gyvenvietės ir miestai – jie gavo kadagio vardą, nors ir kiekvienas savaip. Tai ir Orša, Možaiskas, ir Genti abipus Lamanšo, ir Ženeva, ir daugelis kitų.
Taip jau mūsų darbai klostėsi, kad kovo mėnesį dar ne taip daug darbų, motina gali daugiau dėmesio vaikui skirti, kovo mėnesį gimusieji ligi pavasario darbų, vasaros karščių spėdavo sutvirtėti ir jau mažiau motinas atitraukdavo ir patys stipresni būdavo, tad kovo mėnesį gimusieji neblogai augdavo, o kad neblogai augdavo, tai ir galingesni tapdavo. Nebloga koviuku gimti – jau daug šviesių dienų, saulė ilgiau danguje pabūna. Taip jau nusiėjo medžių močiai, kad kadagys ne bet kokį būdą turi, tokie ir koviukai: stiprūs, visur tinkami, aštrialiežuviai ir dygūs, ko nori pasiekia, bet ir kitiems naudingi, nors ir šaipokai, nors nenuolaidūs. Kas jų būdo vingius perpranta – sugyvenami, kai reikia – visada pagelbsti.