PUŠIS METUS PRADEDA (pinus sylvestris l.)
Tolimoji praeitis maisto pertekliaus neturėjo, tad prisidurti reikėjo iš daug kur, prisidurdavo jo iš pušies. Tiko maistui ūgliai dar nesukietėjusiais spygliais, beje, turį gan daug vitamino C, cukrinių medžiagų ir kur kas mažiau dervų negu žiemojantys pumpurai. Dabar pušų ūgliai- nebe maistas, bet dar labai neseniai manyta, kad pavasarį reikia nors kelis suvalgyti, kad metai sotūs, dalingi ir sveiki būtų. Seniai mūsų nebevartojamas pušies brazdas valgiui, primiršta ir kaip, ir dėl ko, bet dar prieš pusšimtį metų derėjo pavasarį jo suvalgyti nors kiek, vėlgi, kad metai būtų sėkmingesni, kad nuovargis ir dusulys nevargintų. Pritaras prietaru, bet gan geru pagrindu - esama brazde eterinio aliejaus, dar nesudervėjusio, gan gerai dezinfekuojančio. Tiko maistui prisidurti ir pušies vyriškieji žiedynai. Ir daug jų, ir stambūs. Matyt, šis priedas ilgiausiai buvo naudojamas, nes ūgliai, nei brazdas neparemiamas kokiu ilgesniu komentaru, o pušies žydėjimas siejamas su valgiu - kviečiais, viena pirmųjų grūdinių kultūrų. Siejamas šit kaip.
Seniau žmonėms nereikėję žemės dirbti, prisirinkdavę maisto nuo medžių - pušys kvietijusios. Daug gero turėdami, ištingo žmonės, nustojo kviečio grūdus nuo medžių rinkti, su šakomis laužė. Taip ir aplaužė pušį, kad vos truputis šakų viršūnėje beliko. Neapsikentusi pušis pasiskundė medžių močiai. Perpyko medžių močia, kad jos dukterį taip skriaudžia,ir išdulkino grūdus,tuščius lukštus žemėn išmėtė.Didelis vargas,baisus badas žmones ištiko. Pasigailejo žmonių Indraja, surinko tuos tuščius lukštus, gražiai žemės prašė, gražiai medžių močią persiprašė, gražiai Saulės prašė - sutarė, kad lukštus sės, žmonių prakaitu laistys,ir vėl grūdų būsią. Taip ir nutikę - žmones kviečius sunkiai dirbdami auginti pradėjo, o kad neužmirštų ir vėl neištingtų, pušys kasmet kvietėja, dulkėmis jų grūdai nueina, o tušti lukštai žemėn byra. Graži moterų draugija šioj pasakoj minima - galima daryti išvadą, kad grūdinės kultūros matriarchate perprastos. Pasakas tepalikdama nueina senovė.
Pušis ir daug vėlesniais laikais itin svarbi buvo: pagrindinė statybinė medžiaga namui, pagrindinis kuras krosniai, iš pušies įvairiausių padargų prisidaroma, sunaudojama pušis iki skiedrelės - net lanksčios jos šaknys tiko įvairiems krepšeliams bei rakandams pinti. Su pušimi mūsų protėviai matė ir geresnių ir blogesnių laikų, didėjo ir mažėjo pušies plotai, bet su ryškiais klimato pablogėjimais pušis nesisiejo, tad ir nebuvo laikoma bloga lemiančiu medžiu, atvirkščiai, lyg ir pakylėta, pašventinta buvo: kai reikėdavo prieš duoną krosnin šaunant padą pašluoti - pušine šluota, ne kuo kitu šluodavo. Vėlgi tikras ryšys su maistu. Susidėvės, susišluos pušinė - niekada nemes jos, o tik sudegins, nepames pušies šakų ar senos pušinės kojoms nusivalyti. Nebarstys pušies šakomis ir lavonui kelio.
Kad ir nelengva pušies dalia - ją kerta, skaldo, degina, bet ji vis gera, šilta, šviesi. Pušis visas mįsles sumena, pušis žiemos darbus nudirba, pušis ir dainas išdainuoja, ir pasakas seka. Dirbdama pušis kilni ir protinga, o gyva - dosni: pušynuose geriausi uogienojai, pušynuose geriausi grybai.
Šiandien pušies dalią turėtume papildyti naujoviškesniais pastebėjimais. Spygliuočiai, lyg ir svečiai iš senųjų laikų, jie labiau pažeidžiami, jautresni įvairiems naujiems veiksniams, ir pirmieji nukenčia nuo visokių teršalų. Džiūstančios ar suapvalėjusiomis viršūnėmis pusaugės pušelės - oro užterštumo matuoklės.
Gydomasis poveikis: Pušies spinduliavimas yra naudingas, stiprina plaučius ir gali skatinti geras savybes. Pušis priskiriama prie ugnies medžių ir stiprina, kaip ir daugelis kitų spygliuočių, gyvybinių jėgų ugnies - elektros aspektus žmonėms, kurie jaučia energijos stoką ir apatiją. Ji grąžina į sielą šviesą ir gyvenimo džiaugsmą, išsklaido liūdesį ir širdgėlą, išlaisvina nuo gyvenimą gniuždančios savigraužos.Turėdama sielą sušildančią galią ji gali nuritinti akmenį nuo širdies, išvaduoti nuo kaltės jausmo, nesugebėjimo atleisti.
Dirginantis spyglių poveikis gali praversti: ant skaudamų sąnarių dedami spyglių kompresai, aplikacijos, triname spyglių ištraukomis, daromos vonelės. Čia didelio gudrumo nereikia, not E.Šimkūnaitės, pribraukei į kubiluką spyglių, užpylei karšto vandens - merk kojas ir rankas. Smulkiai sukapotų spyglių, pašutintų užsidėti ir tokiose vietose, kurias įmerkti nepatogu: ant peties, klubo, sprando. Šiltai apgaubus palaikyti pusvalandį. Užrišus vaškuotu kailiu (plaukais į išorę), o dabar klijuojate polietileno plėvele, tokį kompresą galite kelias valandas laikyti. Taip pat susmulkintus spyglius supilti į maišelį iš reto audinio, bet kad kapojai neišlystų. Pašildytas maišelis lengvai pritvarstomas prie skaudžios vietos - veikimas kompleksinis: mechaninis, šiluminis ir eterinių aliejų.
Pasirišus patogią ant skaudamo sąnario uždėti plono veltinio iškarpą, užpilama lydyto vaško tiek, kad ne tik įsigertų, bet ir kokio milimetro sluoksneliu laikytųsi. Kai vaškas pradeda stingti, sodriai užberiame smulkių kapotų ar maltų spyglių. Štai ir aplikacija. Laikoma iki kelių valandų. <
Žiemos šėkas buvo ir gali būti mūsų draugas, tik patys turime būti nuovokūs.Liaudies medicinoje pušų pumpurų nuoviru gydomas bronchitas reumatas, skatinamas tulžies išsiskyrimas.
Spyglių ekstraktas naudojamas muilo, pastos gamyboje.
Pušų spygliais žiemą maitinasi kurtiniai, ūgliais - briedžiai, o sėklomis - geniai ir voveraitės.