EGLELĖ (Picea) ŽALIOJI
Šimtas seklytėlių, kiekvienoj po mergelę, šilko skarelę beryšinčią, kartu augančią, bet nesueinančią. Įminti, bent jau kaimo žmogui, nesunku – eglės kankorėžis. Negali sakyti, kad eglei pasakų, dainų, mįslių nesudėta, bet, kai pasižiūri į kitų medžių dalią, labai jau mažai eglė minima, jos lyg ir vengiama...
Gims aukštaičiui vaikas, jei tik žemė neįšalusi, tuoj medį sodina, jei žiema, pirmų pavasario dienų palaukia: pirmajam sūnui – ąžuolą, antrajam – uosį, trečiajam – beržą, ketvirtajam – auksuotąjį levelį, pirmajai dukrai – liepą, antrajai – obelį, trečiajai – kriaušę, ketvirtajai – vyšnią ar slyvą. Pasižiūrėjai į tokią medžių chronologiją, žinai, kiek vaikų ne tik toj kartoj buvo, bet ir senelių, prosenelių. Iš skirtinio medžio augimo spręsdavo, kaip gyvenimas klostysis. Kai seneliams ar proseneliams pasodintas medis sunykdavo, jo savininką jau nebesidomintį gyvųjų gyvenimu, su jais nebebendraujantį. Tas jau pas kaukus išėjęs, kad ir liekąs mirusiųjų pasaulio gyventojas, bet jau nebe kokios šeimos ar giminės, o visiems bendras. Sodino skirtinius medžius, gerbė juos, jei kurį vėtra palauždavo ar nukirsti tekdavo, to kiemo žmonės kentėjo, lyg artimo žmogaus netekę. Neskyrė, nesodino dukroms tik eglių, nors ir žiemą žalia, nesodino, kad eglės dalia nebūtų sunki nelaiminga. Na, negalima tvirtinti, kad nesodino, pasodindavo – skirtinę eglę sodindavo mergaitei, kurios motina gimdydama mirė. Kad ir galėjo našlaitė pasiguosti tai eglei motinėlei, visam kiemui buvo nelaimės ženklas : nei kas tokios varguolės į marčias norės, nei berneliui tokia pati rūpės. Jei ir nelikdavo senmergiauti, tai nebent už kokio varguolio našlio ištekėjusi. Vargana tokios eilelės mergelės dalia, o aiškino tai šitaip.
Esą kitados žmonės gerai gyvenę, orai buvę gražūs, visokių gėrybių sočiai, tad visi sveiki, linksmi buvę. Tik ar kokios aplaidos prasidėjusios, ar patys žmonės kuo nusikaltę, ar dar kas atsitikę, tik orai subjurę, kažkur nuplaukusios žuvys, nebeatskrisdavę paukščiai – ir prasidėjęs badas, ligos, žmonės silpę ir mirę, ir nuo ligų, ir nuo bado. Viena vargana motina, matydama nebegalėsianti savo vaikų išmaitinti ir nuo didžiųjų bėdų apsiginti, apsigobė šiurkščia skara, susigobė savuosius vaikelius ir šaukėsi medžių močios, medin pati su visais vaikais užsikeikdama. Per tai ir eglė esanti mirties, nelaimės medis.
Kai namuose numirėlis pašarvotas, keliuką į namus, priebutį ir priemenę žmonės smulkiais eglišakiais išbarsto, karstą eglių šakomis apkaišo. Kai laidoti veža, vežimą jaunomis eglaitėmis papuošia, ir tik supiltą kapą eglutėmis apsmaigsto, kad matytūsi, ką mirtis neseniai pasigrobusi. Kol tokių eglučių spygliai žali, nenurudę, nenubyrėję, laikydavo ženklu, kad mirusysis nori su gyvaisiais bendrauti, pasakyti jiems tai , ko gyvas pasakyti nespėjęs.
Eglė, šakota nuo viršūnės lig apačiai, gerai sulaikytų šaltus vėjus, gintų sodybą ir sodą, bet eglė... nelaimės medis. Mūsų tėvų seneliai gudrūs buvo: sodino vėjo užtvaroms egles, bet už sodybos ribos, ir ne vienas sodino, o su liepomis tarpavo. Liepa – gerų geriausias medis, eglė – visokių nelaimių nešėja, o kad bus abi greta – ką eglė blogo pramanys, liepa – atlaikys. Ogi ir ne kieme, o užkiemyje pasodinta. Tikti tikrai tiko: platus šakotas liepos vainikas gerai viršutinę dalį saugojo, smailių eglės viršūnių tarpus tvėrė, o tanki eglės apačia pažemę dengė.
Dabar užmiršome liūdną eglės dalią, nebebijome jos sunkios lemties, ne vienoje šeimoje ir Eglių – dukrelių ir anūkėlių atsiranda, ir Kalėdoms tiek ir tiek eglučių papuošiama. O kiek daugėliau neigu prieš pusšimtį metų eglių ne juokais bijota. Tauragnai – nemažas miesčiukas, gyventojų buvo apie tūkstantį, pusė – žydų, pusė lietuvių ir nedaugelis įvairių kitokių ( rusų, ukrainiečių, totorių); dažnai Tauragnuose ir čigonai žiemodavo. Žydai, aišku, Kalėdoms eglučių nepuošė, neskubėjo ir naujiesiems metams puošti, ūkininkai – nė galvoti negalvojo, mokykloje mokiniams per atostogas surengdavo vakarėlį, eglutės, žinoma, ne. Tik vaistininkas, labai dažnai atbulu vadinamas, ir vargonininkas papuošdavo savo vaikams eglutę. Net ir dvare nebuvo puošiama eglutė, nors pas Antaną Gineutį dar buvo mažų vaikų. Dvidešimt septintaisiais pradėjau lankyti mokyklą, be artimiausių kaimynių, Rusijoje gyvenusių tėvų dukterų, atsirado daugiau draugių, tad pasikviečiau per Kalėdas eglutės pasižiūrėti. Kur tau – nė viena naujoji draugė neatėjo. Ketinau bažnyčioje sugaudyti, dar kartą paprašyti, tik išmintinga tarnaitė patarė nekviesti, motinos vis tiek neišleisiančios. Kokia gi motina lei savovaiką ten, kur puspročiai gera valia į namus nelaimę prašosi. Tik apie trisdešimtuosius metus Švietimo ministerija rekomendavo rengti kalėdines eglutes, „ Vaikų darbymetyje“ buvo išspausdinta K. Anderseno pasaka, atsirado atvirukų su kalėdinėmis eglutėmis, apie Kaune rengiamas eglutes rašė laikraščiai, pasakojo radijas: pradėta nebebijoti kalėdinės eglutės, pradėta ir į namus įsileisti. Tik ar ne geriau būtų, jei eglės, kad ir papuoštos, kiek privengtume.