GEGUŽĖ - IEVOS MERGELĖS (Padus avium Mill) MĖNUO ;
Tokia jau moteriška dalia - tenka mergelėms bernelių ar brolelių grįžtančių laukti, tenka motinoms sūnų,žmonoms vyrų laukti. Tenka laukti, bet ne visada sulaukti.
Seniai seniai gyvenusi daili mergelė, turėjusi devynis brolius ir dešimtąjį - bernelį. Kad ir be tėvo motinėlės - gražiai gyvenusi Ieva, brolių globojama, bernelio mylima. Dar gražiau gyventi tikėjosi vestuves atšokusi, radusi anytėlę, kaip tikrą motinėlę, šešurėlį - kaip tikrą tėvelį. Tik ne taip buvo lemta. Užpuolė atėjūnai, ir pasikėlė visi vyrai gintis, išlydėjo juos visi ligi upės, ligi liepto. Išlydėjusi ir Ieva devynis brolius, dešimtąjį bernelį. Baisus karas buvęs, kraujas upeliais tekėjęs. Mūsiškiai išmušė visus atėjūnus, bet nemažai ir narsuolių krito. Pradėjo iš karo grįžti, kas mažiau sužeistas, kas greičiau, kas gerokai vėliau, bet visi minėjo, kad nebuvo tame kare narsuolių, kurie būtų Ievos broliams prilygę, kas būtų už jos bernelį narsesnis. Priešų galybes išmušę, bet ir patys kritę.
Ilgai sugrįžtančių laukta, kas laukęs sulaukė, kas nebesulaukęs, šermenis kėlė, o Ievužė vis prie tilto rymojo. Ir širdimi pajuto, kad nebesulauks nei brolelių, nei bernelio. Pati viena likusi nebežinojo, nei kaip jai būti - nemiela buvo į apleistus namus grįžti, nežinojo ir ko šauktis. Šaukėsi saulės - neprišaukė, šaukėsi mėnulio - neprisišaukė, negirdėjo jos ir žvaigždės, šaukėsi vėjų - tie sau nuūžavo, šaukėsi žemės, bet tokios nedalingos ir žemė nenorėjusi. Kokių galybių Ieva prašiusi - niekas jos negailėjo. Tik medžių močia sutikusi priglausti. Kaip prie tilto rymojo, taip medžiu ir paliko.
Išlydėjo Ieva bernelį dar vestuvių nesulaukusi, kaip jaunamartė, baltai apsirėdžiusi ir sugrįžtančio laukė, tad ir medžių močia davė Ievai baltus žiedus. Karti, ašaringa Ievos dalia, labai gailus ir jos žiedų kvapas - ne vienam net alpulį kelia, bet yra ir tokių, kuriems nuo ievos žiedų kvapo, o dar labiau nuo rasos iš ievos žiedų sukrėstos, ir gaili širdies sopė numalšinta, ir ašaromis, nebematančios akys prašviesėja. Čia jau pastebėjimas gan tikras - žieduose daug dezinfekuojančių medžiagų, ir neatsitiktinai ievos žiedų distiliato buvo pilama į akių lašus ar vienas taikytas plovimams, pavilgoms. Labai jau mėgstame sukrimsti kokį slyvos ar vyšnios branduolį, dar labiau - obels ar kriaušės sėklą, malonus kartumas lyg širdį atgauna. Nieko nuostabaus, taip veikia nedidelės cianidų dozės, ir toli gražu ne iš visų farmakopėjų (vaistų gamybą reglamentuojančių knygų) išguitas amigdalinas ir jo giminaičiai.
Ne tik gailiom ašarom verkusi Ieva, bet ir kraujo ašarom raudojusi. Raudonos, vėliau juodos ir jos "uogos" - smulkūs kaulavaisiai. Smulkios, juodos pažiūrėti, o kekėje jų daug, beregint saują gali prisibraukti, tik vargu ar saują suvalgysi - sutrauks visą giminę, lyg karčios, lyg aitrios, nė skonio gerai nesuprasi, lygiai tokios, kaip Ievos dalia, o jau branduolių aitrumas - už vyšnios ar slyvos daug aitresni, nors ir gerokai mažesni. Braduoliuose tikrai daug amigdalino, o minkštime - tanidų. Ir tuo mokėjo pasinaudoti liaudies medicina: kai burna atkiurdavo, opelių atsirasdavo, ievos arbata skalaudavo ar ievos vaisius lėtai čiulpnojo - ir užsitraukdavo. Ką gi, taip veikia tanidai. Dabar žinome, kad tanidai tinka tik tada, kai nėra pūlinių opų, nes šios gali tapti lėtinėmis. Seniau smulkintasi mažiau, pagerėjo tądien - ir gerai. Vargina viduriavimai dabar, dar dažniau jie vargindavo seniau, o jei įsimesdavo eilinės t. y. infekciniai viduriavimai, ne vienas taip nusilpdavo, kad tik sienų pasiramstydamas vaikščioti galėjo. Kas gerai išmanė, kiek ievos uogelių smulkiai sugrūsti, kiek sveikų įdėjus pritraukinti - tas atsigaudavo, mat Ieva, kad ir pati labai vargdama, kad ir būti tarp žmonių negalėdama, pykčio niekam neturėjo. Ir vėl teisingai pastebėta: iš minkštimo tanidai, iš branduolių amigdalinas - apstabdo viduriavimą, kiek pastiprina širdį. Ir kas čia tokio, kad pastiprinimas labai trumpam, kad viduriavimas ne išgydomas, o tik apmalšinamas, kad vėliau bus dar blogiau... Tuokart palengvėjo - jau gerai. Buvusi Ieva graži, skaisčiaveidė mergina, it iš pieno plaukusi, it vyšnių uogelės lūpomis, it rausvi obuolėliai žandeliais, bet išvargino ją sielvartas, dingo skaistumas, susiraukšlėjo, sugargažėjo. Vos vasara, pavasaris kaisti ima, ant ievos lapų išsipila žali, vėliau paraustantys pūškai. Dabar juos vadiname zoocecidijomis ir žinome, kad tai vikšrelių veikla. Vargu ar seniau kas labai siejo vikšrelius su pūškais, bet pastebėjo, kad tokių grūstų pūškuotų lapų mirkalas (užpilama švariu šaltu vandeniu ir porą valandų palaikius nukošiama) tikrai padeda suskirdus rankų ir kojų odai. Nieko nuostabaus, lapuose ir šiaip yra ir tanidų, ir dezinfekuojančių medžiagų, o kai nuo vikšrų tenka gintis - apsauginių medžiagų pagausėja.
Kokia gi mergelė be plonųjų drobelių, ir baltų, ir margintų, koks bernelis be tymo balno? Ievos žievė, turinti tanidų, tinka kailių dirbimui, tinka dažymui. Nesunku nudažyti sodriai tamsiai žaliai. Tanidinių augalų daug, tačiau kiekvienas jų dažo kitokiu atspalviu. Ievos žievė - ypač gerbiama. Esą ievos žieve dažyti marginiai labai patvarūs, o kailiniai ar tymai - nesunešiojami, kaip nenumaldomai sudiržusi besiilgėdama ir pati Ieva. Gražią pasaką ievai sudėję, mėnesį jai skyrę, mūsų tėvai ne tik nusakė, kas ieva yra ir kaip atsirado, bet ir ateitį spėti bei su ieva sieti bandė. Ievos mėnesį gimusieji, kaip ir ievos orai: čia šviesūs, šilti, lyg ir mieli, čia šalnom nudilgina. Kad ir kaip šiltom dienelėm gegužė pamalonina, bet vienos dienos šalna gali viską niekais nuvaryti, taip ir ievukai – mėgsta piktus pokštus, savęs, o ne kitų žiūri, juk ir Ieva mergelė nenuėjo senų bernelio tėvų globoti, o tik savo sielvarto žiūrėjo. Išdygo kur ieva kiemo ar sodo pašonėje, teauga, nei jos kerta, nei rauna, bet ir sodinti kieme niekas nesodina. Kai labai reikia, ar vaistams, ar dažymui, paima kelias žydinčias šakutes uogų ar lapų saują, na, didesniam dažymui ir kokią nukerta, bet šiaip liesti ievos vengia - kad jau gaili, aitri, geriau neliesti. Taip ir dera elgtis, ypač dabar, kai ir alergikų, ir astmatikų, ir silpnaširdžių gausybė. Kokie ievos žiedai - tokia esanti ir ievukų meilė: susuks galvą beregint, o apsižiūrėt nespėsi - jau ir nebėra. Kažin, ar tikrai taip, juk, nusakant ievos gydymo galybes, teigiama, kad nors labai vargusi, pykčio niekam neturėjusi...
Švieži vaisiai yra sutraukiančio skonio ir retai vartojami, bet juos išlaikius 15-20 val. kambario temperatūroje ir užpylus cukraus sirupu ar medumi jie tinka desertui. Ievų fitoncidinis aktyvumas gana stiprus - fitoncidai veiksmingi ne tik nuo mikrobų, bet ir nuo vabzdžių. Yra nuorodų, kad sutrintais sausais ievų lapais naikinami kolorado kiaušinėliai ir lervos.