ŽALIA LIEPA (tilia cordata)
Medžiai kas sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantį metų sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, pasigiria. Taip suėję visi šneka, tik liepa tyli. Šnabždasi seserys-broliai: rasi neturinti jokios galybės. O nekantrioji drebulė ir paklaususi. Liepa atsakiusi – nebuvę kaip šnekėt, visi ūžę, o kad klausiama, tai turinti galybę, ir dar ne vieną. Apsakysianti tik lapų galybę. Lapuose net trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykinimo, nuo odos atkiurimo. Epušė iš gėdos net paraudusi.
Vėl suėję medžiai, ir vėl liepos galybė parūpusi, labiausiai broliams alksniams. Didesnysis, visu ūgiu įsirėžęs, klausia, rasi, neturinti varguolėlė jokios galybės. Liepa apsakiusi žiedų galybę: nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulų laužymo, nuo dieglių diegimo, nuo sumenkimo, nuo valgio nepriėmimo, nuo pykinimo, nuo spuogų, šerpetų, dedervinių. Toji galybė esanti virtų žiedų sunkoje. Tai pirmoji žiedų galybė. Antroji žiedų galybė – jų kvapas: nuo rūpesčių, nuo sunkumų, nuo užsitrenkimų (stresų), nuo susigraužimų. O galybių galybė – tai medaus saldumas. O kokia medaus galybė – bitutės teklausia. Susigėdęs alksnis ir visas iš vidaus paraudęs.
Trečiu kartu suėję medžiai vėl spėlioja liepą galybės neturint, paklausęs išdidus ąžuolas. Liepa pasisakė turinti. Ir karnos, ir branduolio galybę. Menkas pasirodęs ąžuolui liepos branduolys ir paklausęs apie karnos galybę. Karnos galybė – ir kaulą, ir vidurius suvaržanti. Ką gi, nebloga esanti galybė, pasišaipęs ąžuolas. Tada liepa tarusi, kad ir neklausiama pasakysianti branduolio galybę: jos ir senysta bijo, ir motiną pavaduoja. Susigėdo ąžuolas savo dideliais branduoliais puikavęsis ir apkartę jo branduoliai. Esą tai dar ne visos liepos galybės. Kai ketvirtą kartą vėl sueisią draugėn medžiai, liepa dar pasakysianti. Kūną apgaubia, dūšią priglobia. Nuo bado gina ir sveikatą gražina. Aprėdo, pavalgydina ir dar gardžiai pavaišina. Ir apauna, ir aprėdo, ir garbumo duoda priedo. Košė lapienė, medus ir pienas – iš to paties kiemo - KAS? Tokios liepos mįslės. Iš tiesų – galybių liepa turi daug, viskam tinkama. Tiesa, nelabai mus liepa auna, bet ne taip seniai liepinės vyžos buvo bene pagrindinis vasaros apavas. Mūsų archeologai yra suradę dailiai nunertų tinklų iš liepinių siūlų, maždaug 10 nr. storio. Liepinę aprangą žinome tik iš pasakų, o danai turi ir liepinės parnagos, ir ne bet kokios – parėdyta jauna baronaitė su luomui tinkama karūnėle. Ir ne taip jau seniai, prieš tūkstantį metų su trupučiu. Liepą tikrai galime maitintoja (pumpurų košė, jaunų lapų salotos, branduolių pienas ir mūsų gomuriui visai tinka), galima ir gydytoja vaidinti, nors ne su visais cheminiais vaistais liepžiedžiai tinka. Ne mažiau stebina ir liepos galingumas: užauga už ąžuolą ne ką menkesnė. Sutręš, o iš likusio kelmo, žiūrėk, pasistiebs jauna liepa – ir vėl gyva. Ąžuolo kelmas neatgyja niekada. Ir dar – liepos perkūnas lenkiasi, beveik niekada netrenkia. Iš tikrųjų liepą perkūnas retai trenkia – liepos brazde ir medienoje, kad ir nedaug, yra aliejaus. Taigi, prasta laidininkė, o ne tas surūgėlis ąžuolas...
Gal dėl to, kad birželiui visokių vargų nepagailėjo, atsvarai parinko liepos mėnesiui tikrai dalingą medį, kaip po nakčiai diena, taip ir po sunkesnės dalios turi ateiti geresnė, gal tokia logika, o gal ir pati liepa sau mėnesį pasirinko. Tiesa, dažniausiai žydėti, bent jau smulkialapė labiausiai pas mus išplitusi, pradeda birželio mėnesį, bet žydi ilgokai, užkabina ir savojo.
Vadina žmonės liepą ir sesele, ir jauna mergele, ir motinėle – tais asmenimis, kuriems tikrai dera švelnumas. Kitaip gal ir sunku būtų parinkti: ir labai augusios liepos žiaubrė smulki, negili, o jaunesnių šakų ir stiebų, visai lygi, švelni, kiek slidoka. Minkšti, švelnūs liepos lapai. Jei oda labai opi, liepinės vantos dažnai padeda įveikti įvairius pleišėjimus, skirdimus, opas. Kad ir kaip aukštai liepa auga, apatinių šakų nenumėto, gražiai lenktos, lapuotos, nusvyra beveik ligi žemės, jei atūš baisus lietus – yra kur pasislėpti, o jau kai žydi – ligu varške drėbta, ligu visa nusnigta – tikrai graži, nors tas gražumas, kaip ir dera mergelėms, nėra nei itin ryškus, nei kokiais dažais – raudonais žiedais – paryškintas. Sodrus, santūrus grožis, koks mūsų tėvų supratimu derėjo mergelėms, ko gero, labai derėtų ir dabar.
Liepos mediena šviesi, nors ir neišmarginta tokiais raštais, kaip rėnos (kareliško) beržo, uosio ar riešutmedžio, bet netarpi, tinka įvairiems smulkaus rašto dirbiniams. Ne per seniausiai ir geriausios rūšies liepinį medų pardavinėdavo liepinėse statinaitėse, įmantriai uždaromais dangčiais. Visokių tų statinaičių buvo: ir pusės stiklinės dydžio, ir gončinių, ir glėbiu neapglėbiamų, ir vienam vyrui neatkeliamų. Didžiai gerbdami liepą, pirmai dukrai gimus sodyboje skirtiniu medžiu sodino, tikėjosi, kad liepa gerą dalią nulems ir ne liepos mėnesį gimusioms. O liepa – tikra geralėmė, lengvai prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjo, greit sutvirtėja ir dailiai auga. Gražus liepos augimas, gražus ir dukrelės gyvenimas. Tik gražiu galima ir paprotį vadinti, kad paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar jau gerokai senstelėjusios tetos nusivesdavo po liepa ar liepomis ir pasišnekėdavo tais klausimais, kuriuose dera jaunai merginai, jaunamartei ar besilaukiančiai išmanyti. Po liepa – lyg moterų klubams, labai rimtiems pokalbiams. Į tokius klubus nei berniukams, nei pusberniams, nei bernams, kai ten yra moterų – nevalia. Gal dėl to, tad poliepis vyrams draudžiama vieta, o gal ir dėl pačios liepos orumo, bet kokios negandos metu po liepomis merginos galėjo jaustis taip pat saugios, kaip ir svirne užsidariusios, žinia, jei vyrai vietiniai, tuos gražius papročius žinantys. Po liepos šakom mergina saugi buvo, kaip ir maža mergaitė margojoj vygelėj. Ir labai daug kas tinkamas, ir gražus, ir gajus, ir malonus medis liepa, tad būtų labai jau keista, jei liepos mėnesį gimusius kitokiais laikytų. Tokie ir augdavo. Vargu ar vien liepa lemia, kokie vaikai būsią – kaip su jais elgdavosi, tokius ir užaugindavo. Nesakytum, kad liepos mėnuo pats palankiausias mažyliui – pats karštumas ir darbų sunkių motinai netrūksta, iš tų darbų, iš to karštumo dažnai ir eilinės (infekciniai viduriavimai), bet vis tiek – nedargana, ir ne žvarbus šaltis. Svarbu, kad liepa jau ir su duona, o dar prieš duoną ir šutintų grūdų košės prasimanyti galima. Liepa ir su daržovėmis, su uogomis. Žinia, naujagimis tiesiogiai tų dalykų nevalgo, bet juos valgo motina, tad ir motinos pienas maistingesnis, sveikesnis. Ne šiaip sau manoma, kad ant sunkiai gyjančių žaizdų, ant pragulų užtrėškus liepuką maitinančios pieno – žaizdos tuoj pradedančios gyti. Manoma, kad liepos mėnesį gimusieji būna švelnūs, nors prie žaizdos dėk. Sako žmonės, kad labai tinka ir naujagimiams priimti, ir žaizdoms tvarstyti, nes būna minkštų rankų. Tinka ir skaudantiems sąnariams vanoti, skausmui iš sąnarių išbraukyti. Sakoma, kad ir vos per slenkstį persiritusios liepaitės moka gerai mažesnius vaikus maldyti, o jau kiek paaugusios – tikros talkininkės. Jei liepukam tenka pamotės ar patėvio dalia – ir savus ir svetimus vaikus augina taip, kad vaikai dažnai ir nežino netikrus tėvus turį. Labai pramanūs liepukai ir visokiems darbams. Ne tiek kokių naujienų pramano, bet ką bedarytų, labai gražiai padaro, merginos labai plonai verpia, gražius audinius audžia. Geba liepukai ir labai smulkius kruopštumo reikalaujančius darbus dirbti. Liepaitės moka skanius sūrius suslėgti, gerą kietą sviestą sumušti, skanias dešras sudėti, moka ir šeimyną sočiai, skaniai pamaitinti, moka ir svečius gražiai pamylėti, nors vaišės būtų ir labai kuklios. Liepukai malonūs ir kalba, ir elgesiu. Patys kalbos pradėti nemėgsta, labiau klausosi, bet jei reikia, ką pasakyti – labai nesiprašydina, o jei reikia kokį ginčą ar barnį nutraukti, moka ramų, bet tvirtą žodį tarti. Kad ir su kuo, liepukų šeimos darnios, nors liepukai nebūna nei nustumti, nei paminti. Moka gražumu tvarkyti ir tvarkytis.