JAUNĖLIS BROLIS - KLEVAS (Acer platanoides).
OBELIS, ŠERMUKŠNIS
Ar jis tikras medžių močios vaikas, ar priimtinis, medžiu virtęs žmogus, liaudies medicina nemini, bet daug pasakoja, kaip tas šilkojėlis nuo tikros mirties apsigynė. Sirgusi ir sirgusi vieno jaunikaičio motina, kas vadavo, atvaduoti negalėjo, menko vis nenumenkdama. Ir sumanė tas jaunikaitis padirbti motinai dailią lovą, kad jau nesveikstanti, tegu nors geriau pasiilsinti. Nuėjo į girią medžio rašytinei lovai kirsti, ir išsirinko klevą. Gražiai klevą kalbino, aiškino neturįs jam pykčio, tik reikią ligonei motinai dailios lovos. Prašosi klevas nekertamas, žada ir žiedus, ir lapus, ir sulą atiduoti. Nenusileidžia jaunikaitis, kas jam iš tų žiedų, kas iš tų lapų, kas jam iš tos sulos, kad reikia lovos. Ilgai jie derėjosi, ilgai šnekėjosi, ir apsakė klevas, kokios galybės jo žieduose, kokios lapuose, kokios suloje. Sutiko jaunikaitis klevo nekirsti, pasiėmė sulos, pagirdė motiną – toji sveikt pradėjo, sustiprėjo. Taip žmonės pažinę ir patikrinę klevo galybes. Ką gi, kai širdies raumuo pasilpęs, reikia lengvai pasisavinamo cukraus, o klevo suloje cukraus tikrai nemažai. Realus dalykas aiškinamas animistiniu įvaizdžiu, kitokio gal ir negalėtume iš senų laikų žmonių reikalauti, gal greičiau jie galėtų pareikalauti, kad mes tarsi daugiau išmanydami, turėtume geranoriškai, labai apdairiai ir tauriai elgtis su visais gamtos elementais. Jei būtinu reikalu nepaaiškinsime kiekvieno mūsų poelgio, jei neieškosime abiem pusėm parankesnio sprendimo, tolimieji protėviai gal nepareikalaus mūsų ataskaitos, bet labai artimi įpėdiniai gali pareikalauti.
Du kartus auksuotas, vienąkart šilkuotas, toks klevas, ketvirtas brolelis. Ketvirtajam sūnui gimus, tėvai sodyboje sodindavo klevą, sodindavo, tikėdamiesi, kad gal į gražų medelį nusižiūrėjus, graži sūnelio dalia, ir širdies geros ir kalbos mielos būsiąs, ir viskam prisimanantis, viskam tinkantis. Ypač pabrėžiamas klevo dėmesys klevo meilumas. Ir neatsitiktinai: dažnai ketvirtasis sūnus būdavo pats jauniausias, o pagal senąją mūsų teisę (ligi „katarinkos laikų“) sodyba likdavo jauniausiajam sūnui, jis turėdavo tėvus globoti. Aišku, globotojas turi būti mielas, glaudus, dėmesingas ir geros širdies. Tegu vyresnieji vaikai išsiskirsto, bet namai juk lieka, ir vyriausieji dar suvažiuos į juos, ar sueis kokia proga.Į vaikystės namus eini lyg į savo jaunystės dienas sugrįžti. Gal dėl tos jungties visus medžius vaikams sodina tėvas, o kevelį sodina ir paaugę vaikai. Kitas vos per slenkstį peržengęs, bet jau drauge sodina, nors klevelio nusitvėręs pastovi. Užtat paskui visą gyvenimą žino, kad jaunesniajam broliui klevelį sodino. Gal taip buvo ugdomas poreikis globoti mažesniuosius, o gal tik pabrėžiamas ryšys su namais, kas žino, tik paprotys tikrai gražus.
Žiedelius, lapelius klevas lengvai atiduoda. O sula ir pačiam reikalinga, tad imdavo žmonės sulą labai atsargiai, kad kuo mažiau medį nuvargintų, gražiai sutvarkydavo žaizdą, kad lengvai užgytų, kad kokia negerovė neįsimestų. Vienam ne tiek daug nuleisdavo sulos, bet per klevynus, kuriuos tik minimus težinome, sulos daug surinkdavo. Gerai žinojo, kad medžio sula vertingiausia ką tik surinkta, bet ir paragaudavo, pasidarydavo ir kitokių atsargų - išsivirdavo tiršto sulainio (sirupo). Nedaug kas mūsų jo beragavo, o Kanadoje, beje, klevų šalyle, klevinis sirupas ir dabar dar mėgstamas. Į koncentruotą sirupą saują miltų įbėrus, nesunku išvirti saldžios košės, saldų paplotelį iškepti. Tokius patiekalus galima pasigaminti ir atvirame ugniakure, ir pelenuose, ir ant įkaitinto akmens, t.y. dar labai senoje virtuvėje, nežinojusioje skliautinės krosnies. Aišku, kad tokie patiekalai ne kiekvienai dienai, būdavo jų ant Kūčių stalo, o dar dažniau atnešdavo kokia tetulė ar dėdienė, ateidama pagėlom aplankyti, ketvirtojo sūnelio pažiūrėti. Jei košės atnešdavo, tai truputėlį ir mažiausiajam į burnytę įdėdavo, gerą šaukštą motinai duodavo, kad ir pati sveika būtų, ir vaikas gražiai augtų. O kas likdavo, atitekdavo vyresniems broliukams ir sesutėms. Gimdyti nelengva, ir vaikas nebe pirmas, širdies raumeniui krūvis nemažas, tad maistas su lengvai pasisavinamu cukrumi labai praversdavo. Vienu šaukštu, žinoma, ilgam nepamaitinsi, bet iš visų linkėjimo ir dėkojimo kalbų galima spėti, kad cukringa košė (įsidėmėkime - ne medum, o sula saldinta) buvo gimdyvėms duodama ne tą vieną simbolinį kartą, bet ir dažniau.
Kai klausaisi senų nusakymų, klevo sula - pirmas vaistas širdžiai. Kas dabar bandė nuvargusią širdį klevo sula gaivinti, didžiai nusivylė - menkas veikimas ar jokio. Nepagrįsta pasaka? Vargu ar rasime bent vieną pasaką, kurioje nebūtų tiesos. Sula tikriausiai liko tokia pati, kaip buvusi, nebent netoli kelio augančių medžių sula dabar švino ar degėsių prisigėrusi. Bet mūsų širdys jau kitokios - pripratome jas prie kur kas stipresnių vaistų. Juk pamėgome daug ryškesnes spalvas, seniau maloniai kvepėjusios gėlės mūsų nosiai lyg ir bekvapės, o muziką tegirdime tik perkūno griaudžiamą. Tad ko stebėtis, kad klevo sula nebepadeda mūsų širdžiai, gal tik liūdnai dūstelėi ir nė nebeleisti tos sulos.
Duoną kepame ir ant ajerų, ir ant kopūstlapių, ir ant klevo lapų, Kiekvieno kepimo vis kitoks skonis. Ir kiek kitokia duonos paskirtis. Jei ir neskirtina, tai pamainom kepama gardesnė būna. Žinojo senosios kulinarės, kad įvairus maistas skanesnis, nenusibosta. Nors sakoma, kad duona niekada nenusibosta, vis dėlto, gardžiau, kai įvairesnė. Galėtume manyti, kad gardesnės daugiau suvalgoma. Pirmaisiais kąsniais tikrai taip. Tačiau gardesnė geriau virškinama, geriau organizmo pasisavinama, o per tai - ir skalsesnė. Kartu ir klevo lapas, ant kurio kepama duona,- skalsos lapas, o broleliai kleveliai gerus derlius išaugina, patys su duona gyvena ir kitiems jos nešykšti, nešykštūs kleveliai ir gero paguodžiančio žodžio, primanūs prie įvairių dailių darbų. Nors klevukai ir geri ūkininkai, nesvetimi jiems ir verslai, o per tai mėgsta ir pasižmonėti, mėgsta (ne veltui šilkuoti) dailų rūbą, bet puošimo nesivaiko, nepabrėžia jo. Auksuotas klevelis pavasarį, kai žydi, auksuotas ir rudenį, bet ir žiedai, ir lapai greit nubyra.
Nors klevukų neskurdi dalia, bet jie nėra linke pinigus kaupti ir slėpti - jie turtingi išmintingumu, geru elgesiu, šlove ne tik tarp giminių ir kaimynų, bet ir tolėliau. Ar dėl to, kad dviem sparnais gimusi, vienu sparnu lėkdama, klevo sėkla toli nuskrenda, ar dėl to, kad verslu prisidurdami plačiai žmonėjasi, klevukai dažnai tolimas žmonas parsiveda ir savo vaikus toli išleidžia. Jauni klevukai greit įsimyli, bet dažniausiai ta jų meilė nepastebima. Pirmiesiems žiedams nubyrėjus, renkasi ramiau, lėčiau.
Klevas - ne vienvaldis mėnesio šeimininkas, su juo dalijasi obelėlė - ketvirtosios dukrelės skirtinis medis. Ir obelį lietuviai gražiai sodina, gal net gražiau negu klevą, ir gražiai prižiūri. Sena mūsų draugystė su obelimis, turime ir labai senus skiepijimo būdus (šiepon ir prievytę), turime archeologinį radinį ketverto tūkstačio metų senumo (Neringoje R. Rimantienės rastą). Įdomus tas radinys - nei laukiniai, nei kultūriniai obuoliukai padžiauti. Jau pradedame apsiprasti, kad baltų kraštai - rugių sukultūrinimo vieta, nelabai apsirinksime čia matydami ir kanapių kultūrinimo židinį (R. Rimantienės radiniai Šventojoje), tikriausiai esame tarę savo žodį aludarystėje ir apynius auginant, jei vokiečiai pažįsta "Lietuviškus ankstyvuosius" Littauische frü Hopfen, nieko nuostabaus, jei būsime tarę žodį ir sodininkystėje.
Sena mūsų pažintis su obelimis, nors ne tokia sena, kaip su pušimis, liepomis, jau aiškiai susieta su nuolatinėmis gyvenvietėmis, bet pakankamai sena, kad ir obelėlė būtų skirtiniu medžiu, kad iš jos augimo spėtų dalią. Beje, ne tik skirtinėmis lemta obelėlėms būti - besiruošdama iš tėvų namų išeiti (dažniausiai ištekėti), bet kuri dukra, kad ir turinti savo skirtinį medį, pasodindavo obelėlę, lyg savo vietininkę, iš jos namiškiai žinodavo, kaip jai anoj šaly klostosi. Tik mergelei dera būti kuklesnei, tad ir sodindavo kitiems nematant, naktį. Tai lyg pranešimas - laukite piršlių. Žinia, mergelei reikia vyriškos talkos, jei talkina brolis ar jo nesant pusbrolis, tekės už to, kurio niekas ir neįtaria, o jei talkina jaunimo bernelis - tekės už to, kurį visi žino merginant. Sutikti ar nesutikti su piršiais - tėvų valia, bet savąjį žodį mergina pasako. Graži žiedais palipusi obelėlė, tik žiedai greitai nubyra. Lyg ir niekuo tada nežymi obelis. Bet ir vėl sušvinta sužėruoja jau obuoliams nokstant. Tokia ir obelėlių mergelių dali: graži vaikystė, niekuo nepasižymi, kartais sunki paauglystė ir graži branda. Obelėlės mergelės geros, mielos, protingos, atliepios, tvarkingos šeimininkės ir geros motinos, subrendusios, jei ir nebūna šlovingos pilnais aruodais, tai garsios gardžiais puodais, išmintimi.
Nors sakoma "šermukšnėli, dar palauki", vargu ar raudonskruosčiui šermukšniui galima vartus užkelti: nuo žiedo ligi uogos - tikrų tikriausia vaistinė, o dar ir sodybą nuo visokių negandų gina. Ir suvarstytos kekės gali visą žiemą kabėti, kai reikia širdį atgauti. Ką besakyti, ir šermukšniui rugsėjo mėnesį dalia priklauso. tai ir penktojo sūnaus medis. Ne vieną kartą per metus gražus šermukšnis, graži ir jo dalia, nors ir permaininga; šermukšniai turtingi ir protu, ir turtais.
Kieta šermukšnio mediena, kietas ir būdas - niekam blogo nedaro, bet nenusileidžia, jei kas jiems nusikalsta, ilgai neužmiršta. Kai reikia - nešykštus, bet ne švaistūnai. Šeimoje patikimi ir sąžiningi, bet nenuolaidūs.