METUS BAIGIA SAVARJA (AMALAS - Viscum album)
Ar tikrai baigia – nežinia, dabar lyg ir taip, o senu skaičiavimu tikriausiai buvo kitaip, o kad jau teko toks mėnuo, kai medžiai be lapų ir geriausiai matomi – tai tikrai. Teko tam mažam gudročiui vieta ir laikas, kai niekas neužstoja.
Nėra augus nei tarp medžių, nei tarp krūmų, netgi tarp nedidelių krūmelių. Kai medžių močia vietas dalino, už kitų išsislapstė, o kai pasiprašė vietos – nebebuvo. Norėjo motina subarti, kad pavėlavo, bet mažylis suvertė bėdą motinai, kad jį užmiršusi, mat esąs silpnų kojų, kiti stipresnieji nustumdę nugrumdę. Niekur ir nenorėjo, esą kiti užstosią, nematysiąs saulelės, tegu motina ant brolių pečių užsodinanti. Ką beveiks motina, užsodino ant beržo. O aukštybėje jam pradėjo galvą svaigti. Suprato motina, kad mažasis gudravo, ir skyrė dalią, kad neturėtų žado, kad kitiems galvas vaduotų, kad aukštai pasikėlęs žemai Kristų – taip ir yra: menkas vėjas – šakos ir lapai byra.
Vargu ar daug kas bežino, koks augalas savarija, o pamėginkime suskiemenuoti. Ne pirmas atsitikimas, kad augalo vardas padaromas iš sukeistų skiemenų, pvz., ir tikrosios rūtos (meškauogės) nevardijamasis vardas – tarūta. Sukaitaliokime savarijos skiemenis, ir bus: ja var sa. R ir s greta – nepatogu tarti, s ir a sukeitus vietomis – jau javaras. Tokį jau pažįstame, iš beržo (šeimininko) šakelių ir jievaro (įnamio) 6 lapelių grindžiamas jievaro tiltas. Galėjo vardas ir kitaip atsirasti: kai žiūri iš apačios, šakelės lyg narstyte sunarstytos, lyg koks reketys būtų sunertas, mat dvišakiai šakojasi, viena ant kitos užeina, visai kaip sunertas sodas. Ir pats jievaras tikrai įsivėręs į medį šeimininką, tad ir turi nusakomuosius vardus: invoras, įvoras, javaras, jovaras. Kaip ir ne vienas mūsiškis augalo vardas, taip ir javaras nuėjo pas baltarusius, tikriau nenuėjo, o iš jotvingių bus likęs, o ten gerokai paviešėjęs, pas mus parėjo labai jau neaiškiu medžiu: lyg tuopa, lyg klevu, lyg svečias liko, o perkrikštytas šeimininkas parėjo, tarsi žemyn galva atvirto. Ką gi, tokia jau klaidų taisyklė, jei klystama, tai dažniausiai 180 laipsniu kampu.
Turi jievaras ir kitą nusakomąjį vardą: amalas, sąmalas, amalvas, samalvas. Turime smalvų ir žolių, ir visos jos lipnios. Ir botaniškas lotyniškasis amalo vardas Viscum – „lipnus“, „klijus“. Matyt, ir mūsų botanikai nebus apsirikę, parinkdami oficialiajam vardui amalą. Amalo uogelės labai lipnios, iš senų senovės vartojo jas klijams daryti smulkiems paukšteliams gaudyti. Ne kiek to mažo paukštelio mėsytės, bet vis šis tas puode, ypač kai kitokio maisto trūksta. Tikrai įsidėmėtinas, o gal net ir gerbtinas.
Ne tik maži, bet ir seni bandome viską ragauti, mūsų protėviai ragaudavo dar dažniau, o beragaudami negalėjo nepastebėti, kad amalas ne šiaip, o stipriai veikia. Vieniems gali galvos skausmą numalšinti, traukulių priepuolio išvengti padeda, o kitus – ir stipriausio vyro jėga numeta. Tikį vartoti ar kitam duoti ne bet kas gali, tik labiausiai išmanantys. Amalas tapo burtininkų, dvasininkų, žynių augalu, iš čia jau tik vienas žingsnis į apeiginius, vienas žingsnis ir į šventus. Jievaro tiltas – įžanginis vestuvių žaidimas – tikrai prasmingas. Beržo šakelių tvirtumą, lankstumą gerai žinome, žinome ir jų grožį bet kuriuo metų laiku, o rudeniop ar žiemą pasižiūrėję po amaluotais beržais, rasime prikritusių lapų. Pamėginkime tuos lapus lenkti ar plėšti. Teks gerokai padirbėti – nei plyšta, nei lūžta – diržingi. Jei tokios šakelės, jei tokie lapeliai, bus tvirta ir šeima, dera vestuves jievaro tiltu pradėti.
Įsidėmėtinu, šventu tapti amalui padėjo ir kita aplinkybė: kad ir kaip tvirtai medžių lapai laikytusi, nužvarbo juos šalčiai, nuplėšo vėjai, ir stovi medžiai pliki, pajuodę, tik kur ne kur pūpso žalia kepurė. Būtinai pastebėsi. Bešmižinėdami po mūsų miškus kryžiuočiai bus ne vieną amaluotą ąžuolą matę, tad ir paleido gandą, esą prakeikti burtininkai pagonys garbina amžinai žaliuojančius ąžuolus. Ką gi, yra ir amžinai žaliuojančių ąžuolų, tik anei jie gražuoliai, anei jie kokie stipruoliai – į šventus menkai tetinka, o dar svarbiau, kad nei pas mus augo, nei auga – per šalta. Burtų ir velnių baimės pilnomis akimis, ne kartą miškuose kailin gavę, žygiuodavo kryžiuočiai ausis pastatę, akis išpūtę, ir vieną žalią kuokštą pamatę, jau visus tokius miškus regėjo. Gal ir gerai, kad regėjo, gal ir gerai, kad visokių burtų ir kitokių galybių bijojo – ne taip įžūliai lindo. Būtų drąsesni buvę, gal mūsų nebebūtų likę.
Kas po miškus be baimės dairėsi, tas geriau žalias kepures regėjo ir kiek kitaip galvojo: ana, visi medžiai pliki, žiemos įveikti, o šis – žalias, gyvas. Žiema kitų nasrų, žiema tvirtų dantų, nepapildomos atsargos greit slenka, o papildyti dažnai ir šalčiai neleidžia, žiema – bado sesuo. Jei šis žiemos nebodamas žaliuoja, tai tikriausiai bus žiemos blogybių priešybė, laimės nešėjas. Ir nepamirškite, jog keistai galingas – gali gydyti, gali ir žudyti. Tikriausiai stebuklingas.
Ne tik mūsų proseneliai, bet ir kiti matė amalą nuostabų esant, ypač juo stebėjosi lakios vaizduotės keltai. Išmintingiausi, mokyčiausi druidai ( o pasak senovės istorikų druidai tikrai labai daug žinoję) kopdavo į ąžuolus šventojo amalo aukso pjautuvais pjauti. Iš amalo šakučių laimę ir nelaimę, sėkmę ir nesėkmę pranašaudavo. Nupjauta amalo šakutė mėnesių mėnesius neišdžiūdavo, jei orai kiek drėgnesni, gali beveik metus gyva išlikti. Tinka tokia ir šventovei papuošti, tinka ir namuose palubėje pasikabinti – gins namus ir namiškius nuo įvairių negandų. Keltų kraštuose ligi šių dienų išliko paprotys Kalėdoms pasikabinti ar dovanoti amalo šakutę, labai daug liaudiškų keltų ornamentų, ir statyboje, ir apyvokos daiktuose, vaizduoja ne ką kitą, o šventojo žaliuonio amalo uoguotą šakutę. Airiai jau beveik pusantro tūkstančio metų krikščionys, atkaklūs katalikai, bet, girdi, šventė labai gerai, Kalėdos labai gerai, bet kas buvo mūsų proseneliams gerai, negali būti ir mums blogai, tad amalą galima ir vienuolyne pamatyti.
Ilgus metus amalas labai vertintas kaip vaistas, gal ir dabar būtų, bet... Sulesa paukšteliai amalo uogeles, po kiek laiko ištuština, nesusivirškinusios sėklos žemėn nenukrenta, o ant ilgų tąsių siūlių kabaliuoja, blaško jas vėjas, kol į kokį žievės plyšį priglaudžia. Čia ligi pavasario išbuvęs, dygti pradeda. Pasižiūrėjo žmonės geriau į tuos tąsius siūlius ir aiktelėjo – gryna dervos sesutė, kaip visos dervos, ligi mūsų kepenų keliauja, bet iš jų nebeišeina, kepenų ląstelėse lieka. Ir darosi mūsų kepenys tarytum asfalto gabalu, tarytum teniso kamuoliuku. Anksčiau gal ir ne tiek: toli ne visi drįsdavo švento amalo griebtis, ir aplinka buvo kur kas švaresnė. Dabar kitą metą gyvename, ir tenka atsisakyti pumpurų, dervuotų šaknų (pvz., dirvenio, debesylo), netgi jonažolę vartojant reikia dešimt kartų pagalvoti, ir jau tikrai reikia amalo atsisakyti.
Amalui pas mus šaltoka, jei ir pakeliauja kiek šiauriau nuo Nemuno, per šaltąsias žiemas išnyksta. Beje, kaip retas augalas, Lietuvoje augalas saugomas.
Gyvena amalas ant daugelio medžių: Obelių, kriaušių, šermukšnių, klevų, kartais net į lazdyno šaką įsiveria, esą mačiusi ir ant pušų ar eglių augančių. Galbūt ir auga, man ant spygliuočių amalų nėra tekę matyti. Pas daugelį medžių amalas neprašytas įsikuria, o be medžio augti nenori. Labai jau prašomas ir skatinamas laboratorijose tik sudygsta. Matyt, mokslininkai nežino visos amalo paslapties. Beje, operos „Norma“ statytojai sugebėjo išauginti amalą puodeliuose, dargi nedideliuose, ką gi, menas ne taip toli nuo burtų...
Nors daug kur įsikuria, amalas išrankus: žiū, visos tuopos kur amaluotos, o greta beržai – neapnikti, arba atvirkščiai – nepamatysi neamaluoto beržo, o tuopos - be įnamio. Teko bandyti amalo sėklas įsprausti į beržų ar tuopų sužeistą žievę. Nuo tuopos į tuopą, nuo beržo į beržą – įsikabina gerai, o kryžmai – ne. Galbūt esama biologinių rasių, bet tam reikėtų daugiau bandymų. Vargu ar tai labai svarbu, mums amalas yra reta augalas ir nepridaro tiek rūpesčių, kaip Vienos parkams, bet, kad amalas išrankus, ir mūsų seneliai yra pastebėję.
Tokios amalo žymės, tokie ir būrimai.
Gruodžio mėnesį gimusieji gali tikėtis ir geresnių dienų, o kad viltį turi, tai dažnai ir pasiekia. Kas amaliukams patinka, tiems viršininkai labai geri, pradeda prasisiekti; kas nepatinka, tiems kelis kailius nulupti moka.