Žolinčių akademija

Žolinčių akdemija - Žaliasis sveikatos klubas

  • Mes - žolinčiai
  • Naujienos
  • Žolinčiai moko ir pataria
  • Kūryba, konkursai
    • Eilėraščiai konkursui apie duoną
    • Kūryba "Duonos kelias - 2014"
    • Kūryba "Duonos kelias-2013"
    • Kūrybos konkursas "Dialogas su gamta"
  • Tradicijos
  • Stovykla-mokykla "Šermukšnėlė"
  • Žolinčių ir jų bičiulių knygos
  • Apie mus spaudoje
  • Bičiuliai ir partneriai
  • Komentarai, klausimai, atsiliepimai
  • Kontaktai
  • Konferencijos pranešėjų tezės
  • Renginiai
  • ATSILIEPIMAI
  • "Šermukšnėlės" kalendorius 2022
  • Žolinčių mėnesiai
  • 2022 METŲ VEIKLA
  • Sveikiname
  • Lektoriumas
  • Fotogalerija - archyvas
Žolinčių akademija

Eilėraščiai konkursui apie duoną 2011

15. Vidurvasario duona 

 

Žalioj kelionėj, 

Saulelę liesdama,

Išplaukia musų duona,

Tolyn į kelią kviesdama.

 

Į pilną žemdirbio aruodą,

Į šeimininkės glėbį,

Į kvepiančią abišalę ant stalo.

 

Sunkioj kelionėj 

Mylėti kviesdama...

Išplaukia mūsų duona

Į sočią, sočią kasdienybę -

 

Nepailsdama...

 

Jolanta  (Joniškis) 


14. Mus gyvybė iš rugio 

 

Mus gyvybė iš rugio dosnumo,

Iš pritvinkusio lašo lietaus.

Mus gyvybė iš tėviškės duonos,

Kurią tėvas po lygiai atpjaus. 

 

Mus gyvybė iš žemiško triūso,

Iš maldos, pagarbos, nuodėmės.

Pasakyk, kodėl duona vis verkia...

Kurią tėvas po lygiai riekės...

 

Mus gyvenimas – toks kaip ir duonos,

Dievo grūdas pasėtas kančių.

Tad mylėkim tėvus ... ir jų triūsą,

Gerbkim duoną – gyvybę žmonių.

 

Sigutė, liepa.


 

13. Duonos priesakas

 

Pritrūkau aš duonelės, parduotuvėn einu,

o netrukus kąsnelį jau į burną dedu.

Jis mažytis paklausia nebyliu žodeliu

Ar šiandieną aš dirbau, ar dorai gyvenu?

Duonos priesakas senas, kaip ir žemė pati –

darbas žmogų išgano meilei šviečiant širdy.

12. Padėkokim malda

 

Duona – laukas,

Duona – šeima,

Jau sužėlė lyg meilė

Žiemkenčių žaluma.

Duona – darbas,

Duona – darna,

Nuplasnojo lyg bangos

Rugio varpos branda.

Duona – džiaugsmas,

Duona – skalsa,

Jau ant stalo ją raikom,

Padėkokim malda.

 

Daiva Č.


11. * * *

Palinkę sunkios varpos jau...

Saulutės spindulių prigėrę.

Juk aš į žemę atėjau

Dalinti Šviesą, Meilę, Gėrį...

 

Juk aš į Žemę atėjau

Šias Dievo dovanas surinkti,

Duonelę kvepiančią iškept

Ir su visais pasidalinti...

 

Dėkoju, Dieve, už laukus,

Vilnijančių javų beribę!

Jeigu mylėsim-Duonos bus!

Tik taip išsaugosim Tėvynę...

 

Stefanija O.


10. Po griežlės sparnu... 

 

Ant vyturio slenksčio, po griežlės sparnu,

Lakštingala kalbina rytą.

Velykos subirs, sukrus vėl žmogus,

Ir Jurgis praskleis žemės šydą. 

 

Po griežlės sparnu, ant žemės šiltos,

Bodės iškrūmijusi duona.

Rasotoj žolėj vėl pragys vieversys,

Išplaukios javai – mūs aruodui. 

 

Palaukėm dainų daug skambių nuaidės

Nuo Joninių ligi Žolinių.

Nulinkusi varpa vėl auksu žibės,

Pjūtis prasidės – kulsim duoną.

 

Išskris mus griežlė – toli, taip toli,

Lengviau atsikvėps ir artojas.

Vėl sklidinos auksu mus girnos kalbės:

Kaip gera, kad turime duonos....

 

Sigutė
2011 liepa


9. * * *

Prisimenu duoną,

tik juodą ir rupią -

užraugtą gilioj geldoj gulinčią

ir storais kailiniais pridengtą...

Šiltą, didelę krosnį,

kur kepė,

ir švariai nuvalytą stalą,

karštais kepaliukais apdėtą...

Savo didelį norą

dar šiltą plutelę atlaužti

ir su broliais, sese

užu krosnies užlindus

pasigardžiuojant sugraužti...

O tėvai vis mokino

duonelę tausoti,

kad ir sau

ir svečiui užtektų...

Neatrodė tai tikra

ir ne taip jau svarbu...

Ilgą kelią nuėjus

savajam laike supratau,

kad duonelės ne tik sau,

bet ir tau

aš atnešti pati privalau...

 

Danutė P.

(Skirta penktajam dviračių žygiui "Duonos kelias - 2011")


8. * * *

DUONA,

DUONELĖ,

DUONYTĖ -

vis ta pati

ir vis kitokia...

Malda kasdienė,

kurią sukalbėjus,

einu į kelią...

MALDA IR DUONA 

lydi mane

gyvenimo keliu

kaip tėvas ir motina:

Mama mokino maldeles kalbėti,

Tėvelis  grūdą pažinti, 

pasėti ir auginti Duoną...

Lenkiuosi Jiems,

lenkiuosi Maldai,

lenkiuosi Duonai

ir einu per gyvenimą

su malda širdyje

ir duona rankose... 

 

Danutė K.

2011, birželis


7. Duonos kelias 

 

Duonos kelias -

kelias per marias,

per svetimas žemes -

savanoriška tremtis

į užjūrio kraštus,

kad galvą priglaust

kur (kad ir prie akmens) turėtų 

ir duonos į valias  uždirbtų

sau ir vaikams

svečioj šaly

prieš daug daug metų...

...ir dabar vėl tuo pačiu keliu,

duona žymėtu,

tremiam save svečiop,  

kad ant stalo 

ką padėt turėtume

sau ir savo vaikams...

...

Kaip paukščiai vis 

skrendam išskrendam,

tik ar sugrįžtam...

 

Felicija

2011, birželis


6. * * *

Kasdienės duonelės duoki mums šiandien

Tam, kad galėtume dalintis ja su kitu,

Tam, kad su padėka priimtume dovanojamą riekę,

Tam, kad išmoktume ja gardžiuotis ir netrokštume svetimo kąsnio,

Tam, kad sustotume ir kasdien užuostume jos kvapą

Tam, kad jis nuneštų mus į Vidų, į Širdies šviesą,

Tam kad jau nebe akimis, o Širdimi regėtume ir kiekviename matytume Tave -  viso Kūrėją

Tam, kad suprastume, kad tik Tu vienintelis pamaitinti tegali, suteikdamas

Ramybę, vedančią į Artumą,

Palaimą, skatinančią ja dalintis,

Abejonę,raginančią dar labiau trokšti...

 

Ir, svarbiausia,  neišsekančią ir amžiną Meilę,

kuri ir  yra Gyvybės Duona,  numalšinanti giliausiąjį troškulį ir alkį.

 

Monika


5. Iš meilės žemei...

 

Iš meilės žemei, iš rasos

Į šviesą stiebiasi daigelis.

Rausvutis tapęs žaluma

Jis viltį duos, jog bus duonelės.

 

Sugrubę rankos nuo darbų

Paglostys žydinčią palaukę.

Visa šeima pradalgėje

Viltingai uždainuos suklaupę.

 

Paskui ją pjaus, suriš, iškuls,

Sumals senam tėvų malūne.

Ir raugo duoną užmaišys,

Kitur tokios – tikrai nebūna.

 

Iš meilės žemei, iš rasos

Į dangų stiebiasi daigelis.

Kol Lietuvoj laukai žaliuos,

Turėsime mamos duonelės...

 

Sigutė        

2011 birželis


4. Daina duonai 

 

Dievas duoda duonos...

Duoda derlių dirbančiam,

Duonelės -  darbščiam,

Džiaugsmo -  dalinančiam.

Dirbti, dirbo, dirba, dirbs...

Dirva daigais dabinsis,

Dygs duonelė dejuodama,

Dundės dangus dabodamas.

Derės draugų dainoj:

Duona - dulkelė dirvos,

Duona - dangaus dukra,

Duona - dvasia darnos. 

Duonos, druskos, džiaugsmo,

Duonos duobutėje – drąsos. 

Duondavį  garbindami,

Dėkojame Dievui. 

Danguolė G. 


3. * * *

Rankelės pasėjo,

Žemelė augino,

Lietutis palaistė,

Saulelė brandino.

Ant mūsų stalelio

Dangaus išmyluota

Atėjo Duonelė,

Kad laimės mums duotų.

Kad džiaugsmo atneštų,

Kai Duoną raikysim.

Kad meilė sušvistų

Namiškių akyse.

Kad vienišam žmogui

Galėtumėm duoti

Riekelę Duonelės

Su meile gardžiuotis

Kad Duonoj pajaustumėm

Gyvybės alsavimą

Ir Dievui dėkotumėm

Už savo Gyvenimą.

  

Laima P.


2. * * *

Kai pasakė - ne vien duona žmogus gyvas ,

Dar nežinojo, kad Duona savy turi viską,

Kas gyvastį laiko:

Pirmiausiai - ji turi Meilę -

Tos Žemės, kuri išaugino,

Tos Saulės, kuri sušildė,

To Vandens, kuris palaistė,

To Vėjo, kuris išsupo,

To Angelo, kuris globojo,

To Žmogaus, kurs nuo grūdo

Lig kąsnio ją vedė.

O ko dar bereikia žmogui,

Jei kąsdamas Duoną,

Jis priima Duoną ir Meilę.

 

Lilija Railienė,

Panevėžio kraštas


1. * * *

Lenkiuos Žmogui, 

su meile ir džiaugsmu 

beriančiam žemėn grūdą, 

kad daigas užgimęs

šviesą sugertų 

ir subrandintų

Duoną...

Laiminu Duoną –

Šviesą ir sotį sielai ir kūnui –

Kad užtektų jos mums,

Mūsų vaikams,

Mūsų vaikų vaikams...

Kad su meile dalinama būtų,

Kad trupinėlis iš delno nusprūdęs

Su pagarba būtų pakeltas,

Kaip brangiausia Kūrėjo dovana mums...

Apkabinu lauką ir dangų – 

Prie širdies priglaudžiu,

Kad išgirsčiau, kaip skamba

Rugio giesmė...

Duonos giesmė...

Paukščio giesmė...

Širdies giesmė... 

 
(Fija)



© 2011 „Žolinčių akademija“ - Žaliasis sveikatos klubas

napalias