15. Vidurvasario duona
Žalioj kelionėj,
Saulelę liesdama,
Išplaukia musų duona,
Tolyn į kelią kviesdama.
Į pilną žemdirbio aruodą,
Į šeimininkės glėbį,
Į kvepiančią abišalę ant stalo.
Sunkioj kelionėj
Mylėti kviesdama...
Išplaukia mūsų duona
Į sočią, sočią kasdienybę -
Nepailsdama...
Jolanta (Joniškis)
14. Mus gyvybė iš rugio
Mus gyvybė iš rugio dosnumo,
Iš pritvinkusio lašo lietaus.
Mus gyvybė iš tėviškės duonos,
Kurią tėvas po lygiai atpjaus.
Mus gyvybė iš žemiško triūso,
Iš maldos, pagarbos, nuodėmės.
Pasakyk, kodėl duona vis verkia...
Kurią tėvas po lygiai riekės...
Mus gyvenimas – toks kaip ir duonos,
Dievo grūdas pasėtas kančių.
Tad mylėkim tėvus ... ir jų triūsą,
Gerbkim duoną – gyvybę žmonių.
Sigutė, liepa.
13. Duonos priesakas
Pritrūkau aš duonelės, parduotuvėn einu,
o netrukus kąsnelį jau į burną dedu.
Jis mažytis paklausia nebyliu žodeliu
Ar šiandieną aš dirbau, ar dorai gyvenu?
Duonos priesakas senas, kaip ir žemė pati –
darbas žmogų išgano meilei šviečiant širdy.
12. Padėkokim malda
Duona – laukas,
Duona – šeima,
Jau sužėlė lyg meilė
Žiemkenčių žaluma.
Duona – darbas,
Duona – darna,
Nuplasnojo lyg bangos
Rugio varpos branda.
Duona – džiaugsmas,
Duona – skalsa,
Jau ant stalo ją raikom,
Padėkokim malda.
Daiva Č.
11. * * *
Palinkę sunkios varpos jau...
Saulutės spindulių prigėrę.
Juk aš į žemę atėjau
Dalinti Šviesą, Meilę, Gėrį...
Juk aš į Žemę atėjau
Šias Dievo dovanas surinkti,
Duonelę kvepiančią iškept
Ir su visais pasidalinti...
Dėkoju, Dieve, už laukus,
Vilnijančių javų beribę!
Jeigu mylėsim-Duonos bus!
Tik taip išsaugosim Tėvynę...
Stefanija O.
10. Po griežlės sparnu...
Ant vyturio slenksčio, po griežlės sparnu,
Lakštingala kalbina rytą.
Velykos subirs, sukrus vėl žmogus,
Ir Jurgis praskleis žemės šydą.
Po griežlės sparnu, ant žemės šiltos,
Bodės iškrūmijusi duona.
Rasotoj žolėj vėl pragys vieversys,
Išplaukios javai – mūs aruodui.
Palaukėm dainų daug skambių nuaidės
Nuo Joninių ligi Žolinių.
Nulinkusi varpa vėl auksu žibės,
Pjūtis prasidės – kulsim duoną.
Išskris mus griežlė – toli, taip toli,
Lengviau atsikvėps ir artojas.
Vėl sklidinos auksu mus girnos kalbės:
Kaip gera, kad turime duonos....
Sigutė
2011 liepa
9. * * *
Prisimenu duoną,
tik juodą ir rupią -
užraugtą gilioj geldoj gulinčią
ir storais kailiniais pridengtą...
Šiltą, didelę krosnį,
kur kepė,
ir švariai nuvalytą stalą,
karštais kepaliukais apdėtą...
Savo didelį norą
dar šiltą plutelę atlaužti
ir su broliais, sese
užu krosnies užlindus
pasigardžiuojant sugraužti...
O tėvai vis mokino
duonelę tausoti,
kad ir sau
ir svečiui užtektų...
Neatrodė tai tikra
ir ne taip jau svarbu...
Ilgą kelią nuėjus
savajam laike supratau,
kad duonelės ne tik sau,
bet ir tau
aš atnešti pati privalau...
Danutė P.
(Skirta penktajam dviračių žygiui "Duonos kelias - 2011")
8. * * *
DUONA,
DUONELĖ,
DUONYTĖ -
vis ta pati
ir vis kitokia...
Malda kasdienė,
kurią sukalbėjus,
einu į kelią...
MALDA IR DUONA
lydi mane
gyvenimo keliu
kaip tėvas ir motina:
Mama mokino maldeles kalbėti,
Tėvelis grūdą pažinti,
pasėti ir auginti Duoną...
Lenkiuosi Jiems,
lenkiuosi Maldai,
lenkiuosi Duonai
ir einu per gyvenimą
su malda širdyje
ir duona rankose...
Danutė K.
2011, birželis
7. Duonos kelias
Duonos kelias -
kelias per marias,
per svetimas žemes -
savanoriška tremtis
į užjūrio kraštus,
kad galvą priglaust
kur (kad ir prie akmens) turėtų
ir duonos į valias uždirbtų
sau ir vaikams
svečioj šaly
prieš daug daug metų...
...ir dabar vėl tuo pačiu keliu,
duona žymėtu,
tremiam save svečiop,
kad ant stalo
ką padėt turėtume
sau ir savo vaikams...
...
Kaip paukščiai vis
skrendam išskrendam,
tik ar sugrįžtam...
Felicija
2011, birželis
6. * * *
Kasdienės duonelės duoki mums šiandien
Tam, kad galėtume dalintis ja su kitu,
Tam, kad su padėka priimtume dovanojamą riekę,
Tam, kad išmoktume ja gardžiuotis ir netrokštume svetimo kąsnio,
Tam, kad sustotume ir kasdien užuostume jos kvapą
Tam, kad jis nuneštų mus į Vidų, į Širdies šviesą,
Tam kad jau nebe akimis, o Širdimi regėtume ir kiekviename matytume Tave - viso Kūrėją
Tam, kad suprastume, kad tik Tu vienintelis pamaitinti tegali, suteikdamas
Ramybę, vedančią į Artumą,
Palaimą, skatinančią ja dalintis,
Abejonę,raginančią dar labiau trokšti...
Ir, svarbiausia, neišsekančią ir amžiną Meilę,
kuri ir yra Gyvybės Duona, numalšinanti giliausiąjį troškulį ir alkį.
Monika
5. Iš meilės žemei...
Iš meilės žemei, iš rasos
Į šviesą stiebiasi daigelis.
Rausvutis tapęs žaluma
Jis viltį duos, jog bus duonelės.
Sugrubę rankos nuo darbų
Paglostys žydinčią palaukę.
Visa šeima pradalgėje
Viltingai uždainuos suklaupę.
Paskui ją pjaus, suriš, iškuls,
Sumals senam tėvų malūne.
Ir raugo duoną užmaišys,
Kitur tokios – tikrai nebūna.
Iš meilės žemei, iš rasos
Į dangų stiebiasi daigelis.
Kol Lietuvoj laukai žaliuos,
Turėsime mamos duonelės...
Sigutė
2011 birželis
4. Daina duonai
Dievas duoda duonos...
Duoda derlių dirbančiam,
Duonelės - darbščiam,
Džiaugsmo - dalinančiam.
Dirbti, dirbo, dirba, dirbs...
Dirva daigais dabinsis,
Dygs duonelė dejuodama,
Dundės dangus dabodamas.
Derės draugų dainoj:
Duona - dulkelė dirvos,
Duona - dangaus dukra,
Duona - dvasia darnos.
Duonos, druskos, džiaugsmo,
Duonos duobutėje – drąsos.
Duondavį garbindami,
Dėkojame Dievui.
Danguolė G.
3. * * *
Rankelės pasėjo,
Žemelė augino,
Lietutis palaistė,
Saulelė brandino.
Ant mūsų stalelio
Dangaus išmyluota
Atėjo Duonelė,
Kad laimės mums duotų.
Kad džiaugsmo atneštų,
Kai Duoną raikysim.
Kad meilė sušvistų
Namiškių akyse.
Kad vienišam žmogui
Galėtumėm duoti
Riekelę Duonelės
Su meile gardžiuotis
Kad Duonoj pajaustumėm
Gyvybės alsavimą
Ir Dievui dėkotumėm
Už savo Gyvenimą.
Laima P.
2. * * *
Kai pasakė - ne vien duona žmogus gyvas ,
Dar nežinojo, kad Duona savy turi viską,
Kas gyvastį laiko:
Pirmiausiai - ji turi Meilę -
Tos Žemės, kuri išaugino,
Tos Saulės, kuri sušildė,
To Vandens, kuris palaistė,
To Vėjo, kuris išsupo,
To Angelo, kuris globojo,
To Žmogaus, kurs nuo grūdo
Lig kąsnio ją vedė.
O ko dar bereikia žmogui,
Jei kąsdamas Duoną,
Jis priima Duoną ir Meilę.
Lilija Railienė,
Panevėžio kraštas
1. * * *
Lenkiuos Žmogui,
su meile ir džiaugsmu
beriančiam žemėn grūdą,
kad daigas užgimęs
šviesą sugertų
ir subrandintų
Duoną...
Laiminu Duoną –
Šviesą ir sotį sielai ir kūnui –
Kad užtektų jos mums,
Mūsų vaikams,
Mūsų vaikų vaikams...
Kad su meile dalinama būtų,
Kad trupinėlis iš delno nusprūdęs
Su pagarba būtų pakeltas,
Kaip brangiausia Kūrėjo dovana mums...
Apkabinu lauką ir dangų –
Prie širdies priglaudžiu,
Kad išgirsčiau, kaip skamba
Rugio giesmė...
Duonos giesmė...
Paukščio giesmė...
Širdies giesmė...
(Fija)