Gamta suteikia viską, ko mums reikia. Tik turim išmokti gyventi sutardami su savimi ir su ja. Ši draugystė negali būti paremta kokiais nors dėsniais sureguliuota tvarka.
Mes visi: žmonės, gyvūnai, augalai, žvaigždės, planetos, saulė, mėnulis – plaukiame viename laive. Vienintelė mūsų gyvenimo prasmė - vienas kitą pažadinti ir padėti vienas kitam. Pasitenkinimą suteikia galimybė saugoti aplinkinius ir pasaulį, kai tai daroma iš tikrosios žmogaus prigimties, suvokimo. Išgirskime gamtos balsą ir atverkime širdis priimdami jos išmintį. Klausantis šio balso gyvenimas pasikeis iš esmės. Atsivers durys į tikrąją laisvę ir sėkmė tikrai neaplenks.
Vidine nuojauta, stebėjimas, tiesiogine patirtis — mūsų protėvių išmintis. Su dėkingumu p a s i d a l i n k i m e.
Danutė K., birželis
Mažieji džiaugsmai vandenyje
Koks didžiausias vasaros džiaugsmas? Vienas jų - maudymasis. Stengiuosi iki ežeriuko nueiti basa – taip gera pėda jausti švelnią žolytę, smėliuką, nebaugūs nė smulkūs akmenėliai... Prisimenu kažkur skaitytą pranešimą, kad vaikščiodami visą vasarą basi rytais per rasą užsigrūdintume tiek, kad visus metus nesirgtume peršalimo ligomis. Puiku – ir malonumas, ir nauda...
Eidama iki ežeriuko vasaros pradžioje galvoju, kad tas pusvalandis – jau tarsi atostogos. Tai kas, kad laukia darbas – aš jau matau pavasarinę žalumą, žvelgiu į žiedus, džiaugiuosi vasaros malonumais...
Susibičiuliavimas su vandeniu
Yra žmonių, kurie bijo plaukti. Kaip geriausiai pradėti? Gal pabandykite įsitikinti, kad vanduo kelia. Įkvėpkite oro ir pabandykite panirę po vandeniu apglėbti kelius. Palengva išnirsite į paviršių ir plūduriuosite 10, 20 sekundžių.
Arba tiesiog virskite penkiakampe žvaigžde. Įkvėpkite, rankas ir kojas ištieskite, galvą nuleiskite ir atsigulkite ant vandens. Man labai gera jausti, kaip vanduo kelia. Bet tik iškvėpsite, pradėsi grimzti. Iškelkite galvą ir įkvėpkite, pajusite, kaip vanduo vėl jus kelia ir būsite žvaigžde...
Nendrė
Brendu į vandenį.. . Kai vanduo pasiekia krūtinę, užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti nesvarumo būklę. Topteli mintis įsivaizduoti esant vėjo siūbuojamai nendrei. Šokteliu į viršų ir pajuntu, kaip mano kūnas siūbuoja kaip nendrės kamienas. Kiekvienas šoktelėjimas - tarsi vėjo gūsis. Bandau pasiduoti jam, pajusti jį ir įsivaizduoti, kaip jaučiasi nendrė. Taip galvodama skaičiuoju iki 10- 20, ir šokuoju iki tol, kol vanduo pradeda siekti burną. Tada mintyse tampu žuvimi ir lengvai atsispyrusi pradedu plaukti...
Kvėpavimo pamokos
Plaukdami stebėkite savo kvėpavimą. Per kelis mostus įkvepiate, per kelis iškvepiate?
O dabar pabandykite: per vieną mostą įkvepi, per kitą - iškvepi... Tada per du mostus įkvepi, per du mostus - iškvepi .. Kiek tokių mostų galite nerti link ežero vidurio? Aš paprastai po 20-30 mostų patraukiu į krantą. Kažkodėl jį pasiekiu keliais mostais greičiau.
Ypač puiku taip plaukti sutelkus dėmesį į kvėpavimą, kai diena labai rami ir vandens paviršius lygut lugutėlis kaip veidrodis...
Taip stebint kvėpavimą poilsis kažkiek kitoks, gilesnis.
„Ar tai ne meditacijos pratimas?“, - tarstelėjo man draugė, kai papasakojau jai apie savo kvėpavimo pratimus vandenyje.
„Sustok, akimirka žavinga“
Ar vasaros akimirkos nėra tokios meditacijos mokytojos – neatkreipsi dėmesį į pražydusią gėlę, šelmišką debesėlį, žuvelės plekštelėjimą ežeriuke – ir nuplauks jie nepradžiuginę tavęs, nors galėjo priversti tarstelėti: „Sustok, akimirka žavinga“ ar „Koks gražus šis pasaulis“ ...
Tad sustoki, akimirka žavinga, greitai nesibaikite, tie mažieji džiaugsmai vandenyje.
Daiva Čer.
Liepa
DIALOGAI
Su gamta
Namai mano –
Javų laukai ir žydinčios pievos,
Šlamantys miškai ir gūdžios girios...
Ir viskas juose su meile,
Su išmone sudėta,
Tvarka ir harmonija
Tik pas tave tokia...
Gamta, šeima manoji:
Tėvai, seneliai,
Broliai, seserys
Ir atmintis senolių...
Namai manieji,
Čia aš soti,
Čia man nešalta,
Čia meilė ir paguoda...
Su žiedais
Norėčiau, kaip ir jus,
Tik atsiverti šviesai,
Saulelei motinėlei nusilenkti,
O naktį užsisklęst į tylą...
Ir taip: diena-naktis.
Naktis-diena –
Atsiveriu-užsiveriu...
Bet ne...
Ir naktį reikia
Mėnulio ašaroj –
Rasos laše pabust:
Mažam gėlės žiede,
Dideliam medžio lape
Sužybėt...
Žolintės D.-F.
Birželis
Žalias lapas ant delno –
Medžio knyga, pasakojanti istoriją...
Joje sudėti pavasariai ir rudeniai,
Vasaros ir žiemos,
Audros, karščiai ir gaivus vėjo dvelkimas...
Rytinė paukščio giesmė
Ir drugelio sparnų plazdėjimas,
Žmogaus daina
Ir vaiko džiugus krykštimas...
Daug surašyta medžio knygoj,
Daug papasakota –
Tereikia ją perskaityti...
Pažvelk į saulę –
Jos spinduliai meile apgobs pečius,
Susisupk į debesį –
Miegas bus saldesnis už medų,
Apkabink jūrą –
Banga nuplaus liūdesį tavo...
Pakalbink medį –
Jis pasakys, kur tavo pradžia,
Paklausyk paukščio giesmės –
Išgirsi protėvių aidą...
Fija
2012 m. birželis