Danutė Kunčienė
***
Rugio gyvenimui
Reikia rankų, kad apkabintų,
Širdies, kad tylą suprastų,
Akių, kad šviesa dalintųsi...
Kaip saulės tekėjimo,
Kaip bitelės dūzgimo,
Kaip vakaro rūko,
Reikia gerumo laukui...
Priglauskim subrendusį rugį,
Širdim prakalbinkim,
Ir neškim skubiai namo,
Kad duona pakviptų skobnis...
2014 liepa
Paaiškinimas: skobnis-tai senovinis ilgas ąžuolinis stalas
-------
Fija Stra
***
Saulės numylėti,
Lietaus išprausti,
Paukščių apčiulbėti,
Prakaitu aplaistyti laukai
Brandina varpose duoną...
Saldus žodis „duona“
Kaskart ištartas
Pamalonina gomurį
Ypatingu skoniu -
Stiprybė užlieja kūną,
Nurimsta pasisotinus mintis...
2014 liepa
-----
D.B.P.....
DUONELĖS RIEKĖ BLIŪDE
Svarbiausia – išmintis. Daugeliui sutarus nuspręsta, kad duona reikia dalintis! Susėsti prie bendro stalo ir pasidalinti. Tiesa yra tokia: susėsti prie bendro stalo ir dalintis – sunkiausia. Dar neišmokta, bet jau suvokta: reikia susėsti, reikia dalintis. Taip atgimsta Meilė. Ji tik gali atverti vartus į Prarastąją Žemę. Tiek žmogui tereikia : Duonos, Meilės... Bet yra Teisingumas – ką pasėjom, pasėjam, pasėsim, tą pjaunam ir pjausim...
Tyrumas viską nuplauna. Rieda tyros ašaros: „Kasdienės duonos duok mums“... Atleisk... Atleidžiam...
Dalijamės duona prie bendro stalo susėdę... Riekelę įdedam šuniui į bliudą... Keista...bet ne kiekvieno keptą duoną ėda šuo...
2014 liepa