BIBLINIAI VAISTINGIEJI AUGALAI IR JŲ ATITIKMENYS LIETUVOS ŽEMĖJE: potencijų charakteristikos ir šiuolaikinis pritaikymas (savipagalbai šeimoje).
TINKTŪROS, BALZAMAI, ELIKSYRAI SU GINTARU BEI BIČIŲ PIKIU DĖL MŪSŲ SVEIKATOS IR GROŽIO.
(Pranešimo tezės Kairėnų botanikos sode Draugų klubo nariams, 2009 m. birželio 19 d.)
1. Tinktūros yra spiritinės vaistingųjų augalų dalių (šaknys, žolė, žiedai) ištraukos. Gera paruošimo praktika: augalą užpilti spirito tirpalu jauno Mėnulio fazėje, pritraukus nukošti Mėnulio pilnatyje. Žolių ir alkoholio santykis naminėms tinktūroms kaip 3:1, gerai ir kaip 2/3-3/4 žolėmis pripildyto indo, kurio paviršių apsemia alkoholis. Reikėtų žinoti, kad aukščiausios kokybės komercinės tinktūros šį santykį turi: 1 dalis žolių ir 4 dalys alkoholio. O tinktūrų gamyba nenutrūkstama ir nepriklausoma nuo Mėnulio fazių. Todėl naminių tinktūrų potencijos bus nepalyginamai efektyvesnės. Tinktūros paprastai ruošiamos iš vienarūšės žaliavos.
2. Balzamas yra aromatingumu ir klampumu pasižymintis stiprus alkoholinis produktas (vidiniam vartojimui ar kitokiems tikslams) su gamtiniais (rečiau – sintetiniais) balzaminiais ekstraktais ar net aliejais. Pavadinimas kilęs nuo balzamon – aromatinė derva. Balzamai paprastai turi sudėtingą receptūrą.
3. Eliksyras – aromatingas alkoholinis užpilas, vartojamas vaistams ar kosmetikai. Pavadinimas kilęs nuo al iksir – filosofinis akmuo, kurio ieškojo (gal ir tebeieško) gudrūs alchemikai, tikėdamiesi surasti nemirtingumo ar atsinaujinimo jėgų šaltinį. Eliksyrams paprastai ieškomi išskirtinių galių augalai ar kitos etilo alkoholyje tirpstančios gamtinės substancijos. Jų receptūrai pakanka keleto ingredientų. Jei jų būtų penketas, tai eliksyras pelnytai galėtų būti pavadintas kvintesenciniu.
4. Gintaro pudra ir bičių pikis kaip alkoholyje iš dalies tirpios gamtinės biosubstancijos fitotinktūroms gali suteikti sinerginį papildymą.
5. Augalų aprašymai Biblijoje sudaro Senovinės medicinos brangiausią žinių lobyną ir demonstruoja senųjų kultūrų išmintį. “Ant krantų abiejose upės pusėse augo maistui įvairių rūšių augalai…Jų vaisiai buvo valgomi, o lapais gydomasi” (Ez.47:12). Ar ne iš šio išminties šaltinio Hipokratui atėjo holistinė mintis, kad “geras maistas yra kaip vaistas?” Kristaus gydomoji rankų galia prisilietimu taip pat darė holistinius išgijimo stebuklus. Kristus taip išgydydavo visą žmogų, o ne vieną kurią jo ligą. Ar ne nuo Jo prasidėjo Reiki? Ar Kristus žmonėms gydyti skirdavo žolių, kokių ir kaip? Šiuo klausimu dabar domisi nemažai pasaulio mokslininkų. Jie į šį įdomų ir lemtingą klausimą randa teigiamų atsakymų.
6. Biblinių augalų atitikmenys Lietuvos žemėje mums gali padaryti malonų ir netikėtą įspūdį. Rasime tos pačios rūšies augalų arba į juos gana panašių, giminingų. Kai kuriuos iš jų aptarsime detaliau. Verta prisiminti, kad Biblinėje botanikoje rasime nemažai mums žinomų augalų vardų. Pradėsime nuo mūsų tautinės gėlės – žaliosios rūtos. Žinios apie česnaką, svogūnus ar porus į Bibliją buvo perkeltos iš senojo Egipto papirusų. Išeidami iš Egipto žydai (izraelitai) bus priglaudę ir šių augalų sėklų. Šie atsineštiniai augalai į Pažadėtąją žemę neprarado daigumo ar buvo išlaikyti per visas 40 metų klajones per dykumą. Dykumoje žydų tauta buvo pamaitinta ne tik putpeliena (Aaronui prašant Dievo), bet ir mana. Mana bene vienintelis dykumų maistinis augalas mums mažiausiai suprantamas. Tačiau kiti – Bibliniai vaistingieji - kuo geriausiai žinomi: tai ajeras, graikiškas riešutmedis, kartusis kietis, šalavijas, kedras, kadagys, rozmarinas. Biblinėje botanikoje savo vietą turėjo net nuodinga dėmėtoji mauda. Kokia jos vieta šiandieninėje fitoterapijoje?
7. Pažvelkime į kai kuriuos mums geriausiai žinomus vaistinguosius Biblijos augalus iš arčiau.
Žalioji rūta – Ruta graveolens L. Lietuva be rūtos neįsivaizduojama. Šiuolaikinė medicina be pačios rūtos puikiausiai apsieina. Tik be rutino negalėtų. Tačiau pokarinio kaimo moterims rūta pagelbėdavo visokiausių negalavimų atvejais. Prisimenu savo tetą Antrajame Akmenės kaime auginusią rūtą po langais “nuo visų ligų”. Ir nuo nervų, ir širdies, ir nuo moteriškų sutrikimų. Rūtos paruošimo ir vartojimo būdas visiškai sutampa su dabartinio Maskvos profesoriaus Vladimiro Korsun’o (med. m. dr., 2007) rekomendacijomis. Jos gana paprastos: vieną dalį susmulkintos rūtos žalumos ((Herba Rutae) užpilti 6 dalimis spiritinio tirpalo ar degtinės, palaikyti 10 dienų. Žinoti, kad rūta nuodinga, todėl dozuoti saikingai. Pagal profesorių tai labai padeda nuo stiprių kraujo priplūdimų į galvą. Siūlo net pasitarti su gydytoju. Ar Lietuvoje iš tokio gydytojas neišsijuoktų? Profesorius imasi rūta gydyti net aterosklerozę, tulžies pūslę su inkstais, širdies skausmus ir kt. Tereikia 1 arbatinį šaukštelį žalumos 3 min. pavirinti pusėje litro vandens ir nukošus išgerti per dieną 3 kartus po trečdalį stiklinės. Ar rizikuotumėte? Ar visada besurastumėte rūtą tarp dabartinių sodybų grožybių? Kaip bebūtų, apie rūtą mums privalu bent žinoti kuo daugiau. Jei ne viską. Arba nors tiek, kiek apie rūtą išmanė senajame Egipte. O ten rūta stiprindavo net regėjimą (plaudami akis rūtos nuoviru paskatindavo akių kraujotaką), pataisydavo kraujo indų elastingumą, palengvindavo venų varikozę, nutraukdavo kosulių spazmus. Rūta tiko isterijų, epilepsijų, vertigo, žarnyno dieglių atvejais. Išvarydavo ir kirmėles. Koks universalumas? Tinka manyti, kad tokias enciklopedines žinias (užfiksuotas papirusuose) neužmiršo gudrieji žydai ir po to, kai išėjo iš Egipto.
Kedras gal ir nebuvo Lietuvos žemės pasididžiavimas? Bet negalima pasakyti, kad kedras mums svetimas. Kedrų sodinukus į Lietuvą pirmieji atsivežė caro tremtiniai – Rusijos sentikiai. Dabartines Lietuvos dykynes kedrais baigia užsodinti Anastasijos Sibirinės pasekėjai. Gyvųjų namų plotuose stiebiasi jaunų kedrų giraitės. O ir ne vieno tremtinio Sibiran gyvybę išgelbėjo kedro riešutėliai (kartu su čeremša). Pasakykite, kokia dabar madinga dieta ar kosmetika apsieina be kedro aliejaus ir kitų kedro produktų, įvežamų iš Altajaus? Taip jau tenka pripažinti, kad kedras su visomis savo atitikmenomis jau Lietuvos padangei nesvetimas. Biblijoj kedras vadinamas erez. Pažiūrėkime, koks buvo biblinis kedras. Pagak Karalių knygą (4:33) tai buvo Libano kedro rūšis. Jo neskiestą šaltos difuzijos aliejų tepdavo ant odos. Karalius Saliamonas suvartodavo 1200 galonų aliejaus, kurio didžiąją dalį sudarė kedrų aliejus. Lempoms ir maistui vartojo muškato, graikinių riešutmedžių, linų sėmenų ir pistacijų aliejus. Gamindami tepalus (hebrajiškai “shemen”) naudodavo komponentus tik iš eterinių aliejų. Karaliaus Dovydo Psalmėje (104:16) Libano kedras vadinamas “karaliaus medžiu, kuris jį augina”. Mokslininkai randa įrodymus, kad izraelitai išmoko naudotis eteriniais aliejais būdami Egipto nelaisvėje. Jau pirmoji egiptiečių civilizacija (3500 metų prieš Kristų) mokėjo destiliuoti kedro medieną ir pasigamintą aliejų naudojo įvairiausiems tikslams: šventyklose, emocijų išryškinimui, mentaliniam aiškumui subalansuoti ir kitokiems dvasiniams poreikiams. Šie aliejai tiko ir labai praktiškam reikalui – repelentas vabzdžiams nubaidyti. Mokslininkai mano, kad abu karaliai –Dovydas ir Saliamonas, kasdien įkvėpdavo eterinio kedro medžio aliejaus (cedarwood essential oil). Iš kur kitur jie galėjo gauti tiek energijos ir išminties? Mokslininkai šiuo klausimu ypač domisi. Jie nustatė, kad kedrų medienos eterinis aliejus turi aukščiausią seskviterpenų koncentraciją – 98 procentus. Šie medžio seskviterpenai inhaliacijos metu sugeba įveikti kraujo-smegenų barjerą ir pamaitinti smegenis deguonimi. Kvėpuojantys šį eterinį aliejų seni žmonės ima aiškiau mąstyti, gerėja jų savijauta ir atmintis. Mokslininkai tikina, kad tai gali pagelbėti kaip profilaktinė priemonė nuo senatvinės demensijos ir Alzhaimerio ligos. Jūs dabar pasakysite, kad pakvėpuoti kedro medienos eterinį aliejų gal ir malonu (dar gal ir kiek naudinga, jei jau žydų karaliai jį kvėptelėdavo kasdien)? Bet tai ne tinktūros, kurias paragauti gal dar didesnis malonumas su aukščiausiu naudingumo koeficientu? Taip, taip. Tinktūros daromos jau iš Sibiro kedro riešutėlių. Sibiriečiai beveik visi žino ir receptą, kaip pasigaminti sveikatos gėrimą. Bet pasigamina tik tie, kurie be laiko neišgeria spiritinio tirpalo (70 laipsnių) ir sugeba jį išlaikyti vaistams. Ima 1 kg kedro riešutų, keletą dienų pamirko gerame vandenyje, sutrina ir užpila to spirito lygiomis dalimis. Palaiko 21 dieną, nukošia ir prideda dar 1 kg medaus. Palaiko dar 4 dienas ir išpilsto į tamsaus stiklo butelius. Vaistams geria po arbatinį šaukštelį 3xd. 15 min. prieš valgį. Kategoriškai draudžiama rūkyti ir vartoti kitokį alkoholį. Bet ir tai ne tikroji tinktūra, kadangi labai atskiesta medumi. Sibiriečiai mėgsta stipresnę riešutėlių tinktūrą, kurios nereikia tiek ilgai išlaikyti. Jie ima 100 g riešutų, sutrina ir užpila 2 valgomus šaukštus cukraus su puslitriu degtinės (jos lengviau surasti, nei spirito). Palaiko, kol tinkamai pasikeičia spalva. Geria kas lašais, kas šaukštais, kas viską iškarto. Padeda visiems – priduoda jėgų, šilumos, ir meilės. Kedro riešutai sutrinti su visu lukšteliu labai tiks naminiams balzamams. Jų atseikėju po 200 g 1 litrui spiritinio tirpalo gamindamas Raudonąjį Pažaislio balzamą. Kedro riešutais tiktų papildyti įdomų daktaro Schulze’s tinktūros receptą. Nuo ko? Susipraskit patys. Arba paskysiu vakare prieš miegą. Ne pro šalį kiekvienam. Štai tas receptas originalia sudėtimi: Butelis brendžio ar vodkos Puodelis organinių rožės (eršketrožės) žiedlapių Puodelis Damiana Du gvazdikėliai Viena lazdelė cinamono Puodelis cukraus. Visi ingredientai, išskyrus cukrų, sumaišomi plačiakakliame inde ir mėnesiui paliekamas indas karštoje vietoje. Tada nukošiama ir pasaldinama. Laikoma ornamentais išpuoštame butelyje. Pakanka išgerti arbatinį šaukštelį, kada panorėsi ar užsimanysi. Geriau nepadauginti… Sunkumai su šiuo receptu tokie, kad teks vykti į Meksiką tokios į viagrą panašios žolės – Damianos. Bet receptą galima lietuviškai patobulinti. Tam pravers žydinti dirvinė čiužutė. Tikrai ne deficitas. Dar galima ir porą puodelių vietoj vieno Damianos. Prisiminkim, kad šį receptą papildom dar kedro riešutėliais. Tiks ir bičių pikio bei gintaro priedai. Receptūrų mėgėjai-kolekcininkai domisi ir kitais dr. Schulze kūriniais. Štai jo Adrenalino formulės ingredientai: tūbės lapai/žiedai, Lobelijos sėklos, Eleuterokokas, Sibirinis ženšenis, Gudobelės vaisiai, imbiero šaknys ir karčioji paprika-kajenas. Smegenų formulė: Ginko biloba, rozmarinas, ajeras, kajenas. Kraujo detoksikavimo tinktura: raudonojo dobilo žiedai, varnalėšos šaknys, česnakas, kajenas. Liaukų formulė/tinktūra: tūbė, lobelija. Kasos formulė/tinktūra: Kedro riešutai, meškauogė, saldymedžio šaknis, tūbė, kajenas ir kt. Kaulų-kremzlės formulė: tūbės lapai, dedešvos-svilarožės šaknys, kartusis kietis, lobelija ir kt. Šio pasaulinio garso daktaro kompozicijos atrasite ir keletą vaistingų augalų iš Biblijos. Komentarų mėgėjai ras ką pakomentuoti taip pat. Būdami Egipto nelaisvėje, izraelitai tikrai nebadavo. Derlingi Nilo slėniai priaugindavo geriausių daržovių: česnakų, paprastesnių svogūnų ir porų (Allium porrum).
Porus ir šiandien fitoterapijos žinovai rekomenduoja valgyti visokiems paliegėliams: kosintiems, susirietusiems, girgždančiais sąnariais, nublukusia ir trūkinėjančia oda. Dažniausiai rekomenduoja tiems, kurie jų ir sukramtyti beveik negali. Ar neturi laiko, ar geresnių dantų. Kartais ir vieno, ir kito. Ne visus vilioja ir siera atsiduodantis skonis. Porai tikrai turi daugiausia sieros turinčių amino rūgščių. Kam trūksta sieros, tas jaučia dar ir silicio stygių. Dėl to kenčia kremzlės, minkštieji kaulinio audinio kaimynai, plaukai-nagai ir nervų apvalkalai. Pasidarai kandidatas į degeneracinių sąrašą. Dar ir ne pats gražiausias. Kaip suvalgyti tiek porų? Išgerti gal lengviau? Pasidaryti eliksyrą iš porų ir raudonojo itališko vyno vienas juokas ir sukrečiantis malonumas (tiks ispaniškas ar prancūziškas, tik būtinai natūralus, dirbtinai nespirituotas). Receptėlis panašus kaip šv. Hildegardos iš Bingeno “Širdies vynui”. Ten petražolės stebuklus daro, kai susijungia su vynu. Susijungti padeda vyno acto šlakelis ir medaus stiklinaitė. To prireiks ir porų eliksyrui. Paprasta? Nepaprasta, tikrai ne visai paprasta. Nes virimui-suvirinimui netiks joks metalinis indas. Metalas suris naudingąją organinę sierą. Beliks tik blankus alkoholinis vyno prieskonis. Tad imkim stiklinį ar ugniai patvarų molinį puodą. Eliksyras iš molinio puodo dar pasiims žemės šarminių elementų. Virkim ir skubėkim. Nes yra ir proga. Yra ir maloni tos progos kaltininkė. Kas ji? Tegu pasirodo, jei vertina demokratiją ir tikrus savo gerbėjus bei draugus. Virkim ir ragaukim.
Parengė biomedicinos m. d. Jonas Skonsmanas