BLINDĖ (Salix caprea)
„Po vandenį braido, kitiems kosulį baido“ – taip sakoma apie blindę, ožkakarklį (Salix caprea). Geriau ir nepasakysi, tikrai blindės kačiukų arbata gali pagelbėti peršalusiems, karščiuojantiems, kosintiems, o pati tikrai vandenyje braido: auga žemesnėse vietose, kur susirenka sniego tirpsmo vandenys. Visi medžiai dar pliki, o ji švytėte švyti gelsvais stambiais žiedais( iš tiesų žiedynais), vandenyje atsispindinčiais. Blindėms pražydus ir bitės pirmą kartą toliau nuo avilių nulekia. Matyt, dėl to ir buvo blindė išskirta iš kitų gluosnių rūšių ir jai, o ne kokiam kitam žilvičiui, balandžio mėnuo paskirtas. Gal ne vien dėl to, kad blindė ankstėliau už kitus savo giminaičius žydi, bet kad ir jos žiedynai kiek ryškesni. Gal blindę mūsų proseneliai išskyrė todėl, kad jos mediena tvirtesnė, atsparesnė negu kitų gluosnių, bet tokia pat lanksti ir lengva, gražiai balta, visokiems dirbiniams, o pirmiausia geriems lankams tinkama, esą, blindiniu lanku važinėjant arkliai mažiau vargsta, būna eiklesni. Ką gi, patogus lengvas pakinktas bėgsmo negadina. Gal ir dėl to, kad blindė lyg tarpininkė tarp gluosnių krūmų ir medžių. Gal? Galima tik spėlioti, nes dabar niekas nebeatmena, kodėl blindė, o ne koks kitas gluosnis sau mėnesį gavo, ir atsižvelgti į tuos pasvarstymus, kuriuos mūsų protėviai paliko, o juose, be primityvios gamtinės pasaulėjautos, nemažai ir tikros gyvenimo patirties.
Kokių itin didelių dirbinių iš karklo ar blindės šakų nepadarysi, bet jau krepšius pinti gali, kiek nori ir kokius nori, ir tie krepšiai ne bet kokie: juose ir sūriai gerai laikosi,nepelija, ir kitoks sudėtas maistas būna skanus, ir patys lengvi, o kad turi daug salicilatų, tai ir kas tuose krepšiuose padėta gražiai laikosi. Dažniau vyžas pindavo iš liepos karnų, bet labai dažnai ir karklų ar blindžių karnų. Karklines vyžas avint, kojos būnančios sveikesnės, mažiau skirstančios, neįsimeta šerpeta (nagų grybas) - aiškindavo. Kaipgi įsimes, jei grybeliai salicilatų bijo kaip velnias kryžiaus.
KIBUSIS LIPIKAS (GALIUM APARINE)
Iš lipiko išspausti sultis ir sumaišyti su sviestu. Turėsime tepalą, kuris puikus pagalbininkas probleminei odai, žaizdoms. Sučiulpti pusę arbatinio šaukštelio esant liežuvio ligoms, gomurio nudegimui ir burnos skausmui nuraminti.
Žinomas austrų biologas Richardas Willfordas savo knygoje „Vaistingieji augalai ir sveikata“ rašo, kad skalavimas lipikų arbata ir jos gėrimas yra veiksminga priemonė nuo liežuvio vėžio, taip pat jų šviežios sultys, sumaišytos su sviestu, gydo visų rūšių piktybinius auglius ir odos vėžį.
Žinoma, gerų rezultatų padeda pasiekti ne vien tik žolelės, - veikia ir Dievo visagalybė.
NAMINIAI PRODUKTAI IŠ PELKINĖS SIDABRAŽOLĖS ŠAKNIASTIEBIŲ
Pelkinė sidabražolė (Potentilla palustris (L.) Scop/ Comarum palustris L.) – Žemės evoliucinei ekologijai svarbus ir įdomus Priearktinės zonos reliktinis augalas, pakeitęs geologinį planetos veidą, padedantis palaikyti litosferoje drėgmės pusiausvyrą. Šis augalas Šiaurės pusrutulio tautoms nuo neatmenamų laikų iki šiolei reikšmingas ir kaip gydomasis augalas. Nusausinus pelkes Lietuvoje, natūralių pelkinės sidabražolės augimviečių labai sumažėjo. Pagausėjusi bebrų populiacija dėl skonio nesiginčydama labai praretina pelkinės sidabražolės sąžalynus. Paieškokime šio pelkių sidabro. Taip vadinu pelkinės sidabražolės rudeninius šakniastiebius, į kuriuos augalas sudėjo visą pelkių mineralinį patalą, saulės, lietaus, mėnesienos ir vėjų energiją. Pelkinė sidabražolė mus gali dominti ir dėl praktiškai racionalios priežasties – iš jos šakniastiebių ir žolės farmacijos kompanijos šiandien gamina labai reikalingus ir populiarius vaistinius ir kosmetinius preparatus. Jų gamyba remiasi ilgaamže liaudies medicinos patirtimi. Istorinis pelkinės sidabražolės ir žąsų riebalų tepalas, kurį taip vertino caras Petras Pirmasis - neuždraustas receptas kiekvienam fitoterapijos profesionalui ar mėgėjui. Ateikite į seminarą ir visi kartu pabandysime sukurti sau reikalingų etnobotaninių produktų. Ką galime pasidaryti iš pelkinės sidabražolės šakniastiebių savo sveikatai palaikyti, kosmetinėmis procedūromis pasilepinti? 1. Paruošti šakniastiebius arbatoms: valome, plauname, staigiai išdžioviname, užsandariname. Standartinė dozė: 1 valgomas šauktas žaliavos 1 stiklinei verdančio vandens: galima trumpai pašutinti, leisti prisitraukti. Gerti po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Arbata mėgautis ilgai – 4-6 mėnesius, kol pajusite labai teigiamą poveikį. Vėžinių ligų profilaktikai dozę siūloma padidinti iki 2 valgomų šaukštų ir arbatą gerti iki 5 kartų per dieną (www.lechebnyje-travy.ru/sabelnik.php). 2. Paruošti šakniastiebius juos užsūdant vonių procedūroms; 3. Paruošti šviežius šakniastiebius tinktūroms: stipriam užpilui trečdalį stiklainio užpildom šakniastiebių drožlėmis, likusią dalį iki viršaus užpilam 70 laipsnių stiprumo spirito. Toks 21 dieną išlaikytas (paplakant) spiritinis gardumėlis tiks ir pilvui pamaloninti, ir girgždantiems sąnariams įtrinti. Silpnesniam užpilui pakaks puslitriui degtinės keleto šaukštų žaliavos. Būsite išradingi, jei į ruošiamas tinktūras sugebėsite įdėti sinergiškai su pelkių augalu derančių gamtinių žaliavų: smulkaus gintaro, bičių kūnelių ar žiedadulkių, bebrų spurglių, didžiojo debesylo ar vaistinės taukės šaknies. Pajudinkit ne tik savo fantaziją, bet ir gamtos pažinimą. 4. Paruoškite šakniastiebius ir pasigaminkite bazinį pelkinės sidabražolės aliejų. Turėdami tokio aliejuko, kai prireiks, susikursite sudėtinius kosmetinius ir gydomuosius produktus visiems savo poreikiams. 5, Paruošiame šviežius šakniastiebius šutinimui vienus ar su kitomis rudens botanikos žaliavomis kietiems tepalams pasigaminti.
MAŽAI PAŽĮSTAMI AUGALAI: GALI BŪTI VALGOMI KAIP MAISTINIAI, NORS KAŽKIEK NUODINGI; JŲ PAGALBOS GALI NE VIENAM PRIREIKTI, NES JIE - SAVAIP VAISTINGI. Apie tokius augalus sakoma: „Jei jų esencija geriama iš taurės, gali apnuodyti. Mažas lašas gali būti tavo ieškomas, dar neatrastas, bet labai reikalingas vaistas“.
1. PAPRASTASIS DAGIŠIUS. (Iš K. K. Vilkonio atlaso “Lietuvos žaliasis rūbas”, 2001.)
Paprastasis dagišius – astrinių šeimos vienametis žolinis augalas, kaip piktžolė į Lietuvą patekęs atsitiktinai, nuodingumo ženklu nepažymėtas. Tai 15-100 cm aukščio augalas, stiebas be dyglių. Lapai abipus apaugę pagulusiais plaukeliais. Auga krantuose, dykvietėse, laukuose, smėlynuose. Žydi liepą–rugsėjį. Apyretis. 2. Iš www.thejourneywaits.com/herbs/ Dagišius – kosmopolitinis augalas, galintis išaugti netikėčiausiose vietose. Jo populiacijų visur tiek daug, kad negali žinoti, koks jų nuodingumas. Augalas visas, o ypač sėklos (vaisiai) laikomi nuodingais. Tačiau šis nuodingumas netrukdo augalo mėgėjams jį auginti maistui, kaip valgomą. Tiesa, valgomo augalo reitingas gana žemas - 1/5. Medicininiams tikslams auginamas dagišius turi jau geresnį reitingą – 3/5. Šio augalo populiarumas, o kartu ir reitingas, kasmet tik didėja, nes jis daugelyje kraštų vis tebėra etnobotanikus dominantis objektas, tinkamas moksliniams tyrimams. Lengva rasti patarimų, kaip jį auginti savame sode, kaip dekoratyvų vaistingą augalą. Augalas mėgsta šviesą. Pavėsis jį skurdina ir naikina. O dirvožemis tinka visoks – lengvas priemolio, sunkus su moliu, smėlėtas ar visai prastas. Augalas lengvai prisitaio prie drėgmės ir atsparus sausroms. Šiltesnio klimato sąlygomis žydi iki spalio. Augalas savidulkis. Tas pats augalas turi ir vyriškus, ir moteriškus žiedynus. Sėklos sunoksta rugpjūčio-spalio mėnesiais. Sunokusios renkamos vaistams. Augalas pats pasisėja ir dėl dauginimosi jokių rūpesčių nebekelia. Informacija tiems, kas nebijo paragauti augalo, kaip valgomo. Sėklos turi apie 36-37 proc. proteinų, virš 38 proc. riebalų, virš 5 proc. pelenų. Tiek maistingųjų medžiagų turintis augalas tikrai neleis žmonijai mirt iš bado. Todėl su atsargumu žmonės ragauja jaunus dagišiaus lapus ir sėklas, pakepintas, sugrūstas į miltus, įmaišo į kepamą duoną ir etninius patiekalus. Nenuspėjamą nuodingumą sudaro glikozidas. Medicininės augalo savybės: nuskausminamosios, antibakterinės, priešgrybinės, antireumatinės, antispazminės, atsikosėjimą lengvinančios, apetitą ir virškinimą normalizuojančios, citotoksinės, prakaitavimą skatinančios, šlapimą varančios, raminančios, hipoglikeminės, karščiavimą mažinančios, liuosuojančios, sedatyvinės. Suprantama, kad šios savybės išvardytos švietėjiškais tikslais. Tik profesionalus žolinčius ar žolininkas kiekvienam patars, kaip augalą pritaikyti gydymuisi. Jei rasite profesionalų gydytoją-fitoterapeutą, bus idealus patarimo variantas. Augalo dalių medicininės savybės skiriasi. Lapai ir šaknys turi nuskausminamąją, antireumatinę, šlapimo varomąją, liuosuojančią ir raminamąją galią. Lapai ir šaknys – istorinis priešmaliarinis, priešreumatinis vaistas, tinkamas dar ir inkstams sustiprinti. Augalo sėklos turi glikozido ir fitosterolių. Jų savybės padeda skausmą malšinti, veikia antimikrobiškai ir prieš grybų sukeliamas ligas (mikozes), tiks prieš maliariją, pagelbės gydantis alerginį rinitą, sinusitą, katarus, lumbago, vidurių užkietėjimus, įvairius niežulius. Iš šaknies galima pasidaryti kartumynų turintį toniką ar gaivą, tinkamą karščiuojant, moterims po sunkių gimdymų (padeda apsivalyti). Sėklų nuoviras gali padėti įsisenėjusioms pūslės ligoms apraminti. Sėklų milteliai pilami ant atvirų sunkiai išgydomų opų ar žaizdų.
2. AMERIKIETIŠKA FITOLAKA (Pagal www.altnature.com/gallery/pokeweed.htm (Deb Jackson and Karen Bergerom)
Amerikietiška fitolaka senokai pamėgo mūsų klimatą ir žemelę, bet dar netapo pilnateise Lietuvos žaliojo rūbo atlasine žole. Todėl apie jos paplitimą oficialių žinių nepateikiama. Tačiau kai kuriuose soduose ji ganėtinai įsigalėjusi, o iš jų išvyta, nuotaikingai auga visokiuose užribiuose. Fitolaka būna išvyta, kai žemės savininkas išgirsta apie jos nuodingumą daugiau, negu apie reikalingumą ar vaistingumą. Fitolaka ne tik nuodinga, bet ir naudinga. Jos išsamesnis pažinimas būtų visapusiškai naudingas. Siūlyčiau šią informaciją priimti kaip švietėjišką straipsnelį, ypač reikalingą žolinčiams, žolininkams ir herbariumų mėgėjams. Amerikietiška fitolaka prašo dėmesio ir atsargumo: ji gali būti toksiška, kai netaisyklingai paruošiama ir vartojama. Augalas tada sukelia vėmimą ir viduriavimą. Fitolaka – daugiametis augalas. Anksti pavasarį pasirodę ūgliai gali pakeisti šparagus, jei trejetą kartų nuvirinami, pakeičiant vandenį. Trejų metų fitolakos šaknis plati ir mėsinga su plona žievele. Rudenį šaknis supjaustoma riekelėmis ir džiovinama arba paruošiami naminiai vaistai. Pavasarinė šaknis tokia pat vaistinga. Fitolakos tamsiai violetines apvalių uogų kekes yra matęs beveik kiekvienas, tik paragauti jas išdrįstų retas. Per gražus uogų sodrumas savaime atbaido ragautojus. Uogos nuodingos tik žalios. Medicininės fitolakos savybės. Medicinos požiūriu vertingiausia yra fitolakos šaknis. Jai priskiriamos skausmą malšinančios, priešuždegiminės, atsikosėjimą lengvinančios, narkotinės, hipnotinės galios. Naminiais šaknies preparatais bandoma gydyti reumatą, gerklų ligas, liaukų karštines, lėtinius negalavimus, susijusius su imuninės sistemos sutrikimais. Įdomu, kad fitolakos šaknis turi triterpenoidinių saponinų, lektinų ir priešvirusinių baltymų bei fitolakinių rūgščių, potencialių prieš AIDS. Nauji fitolakos antivirusinių baltymų tyrimai teikia vilties leukemija susirgusiems vaikams. Fitolakos chemija: Alkoloidas fitolakcinas; Skruzdžių rūgštis; Lektinai, glikoproteinai; Fitolakinė rūgštis; Derva; Saponinai; taninai; Vitaminas K. Klinikinės indikacijos: Vėžio prevencija; Endometriozė; Krūtų fibrosistos; Herpes simplex; Mastitai; Gimdos fibrozės; Influenza; Kiaulytė, parotitai; Faryngitai; Tonsilitai; Aukštutinių kvėpavimo takų infekcijos; Kontraindikacijos: NĖŠTUMAS. Terapiniai poveikiai: Medžiagų apykaitos keitimas/greitinimas; Priešuždegiminis; Antivirusinis, kaip inhibitorius, stabdantis influences virusų replikaciją; Limfocitų (T-ląstelių ir B-ląstelių) mitogenezė: Audinių apsivalymo skatinimas; Auglių nekrozės faktoriaus ir interleukino produkcijos skatinimas. Toksiškumo charakteristika: Fitolakos augalą maistui, ar vaistui vartoti trumpą laikotarpį. Toksiškumo simptomatika dėl augalo perdozavimo ar per ilgo vartojimo atsiranda palengva ir gali būti lengvai atpažinta. Simptomai ryškūs: burnos ir skrandžio deginimas, kraujospūdžio kritimas, virškinimo trakto sutrikimai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, širdies veiklos nusilpimas. Vaikui 10 uogų gali sukelti komą, paraližuoti kvėpavimą ir baigtis mirtimi. www.altnature.com/pokeroot.htm: Fitolakos šaknis sinergiškai terapiniais tikslais derinama su dobilo žiedais ir mėlynuoju irisu. Fitolakos šaknis kaip vaistas reikalingiausias uždegimo ir paburkimų apimtoms liaukoms, jungiamiesiems ir kauliniams audiniams bei raumenims. Fiziologinį šaknies veikimą užtikrina pagrindinės šaknies gydomosios medžiagos: triterpenoidiniai saponinai, alkoloidas, dervos, fitolakinė rūgštis, taninai, skruzdžių rūgštis, riebiosios rūgštys, cukrai. Fitolakos šaknies poveikis – medžiagų apykaitą greitinantis ir keičiantis. Taip paprastai ir palaipsniui atkuriama audinių struktūra ir sugrįžta reikalingos jų funkcijos. Tokiu būdu pasitaiso sveikata ir didėja gyvybingumo užtaisas. Kokios terapinės tokio nuodingo augalo – fitolakos dozės? Orientuotis padės ši informacija iš atsakingos interneto svetainės www.purplesage.org.uk/profiles/pokeroot.htm: 1.Vartojant šaknį triskart per dieną šešias dienas iš eilės (vienas kursas); Sausos šaknies: 0,06-0,3 g (padarant nuovirą arba sausai suvartojant miltelius); Skysto ekstrakto santykiu 1:1 su 45 laipsnių alkoholiu: 0,1 – 0,5 ml; Tinktūros 1:10 su 45 laipsnių alkoholiu: 0,2 – 0,6 ml. Sudarė Jonas Skonsmanas
TŪBĖS: GROŽIS SU ŠLOVE IR NUODAIS MAIŠYTAS
Eugenija Šimkūnaitė apie tūbes yra parašiusi taip jautriai ir išsamiai, kad dabar pats laikas būtų perskaityti jos šedevrinį straipsnį “Gyvenimo receptuose”. Laikas todėl, kad tos tūbės jau ima krauti aukso žiedus. Ir žiedai, ir lapai, ir šaknys turi gydomąją vertę. Todėl pastudijuokime tūbėms adresuotus receptus, neužmiršdami Eugenijos Šimkūnaitės perspėjimų, kad jomis gydytis geriau pasitarus su gydytoju, kad dėl “devynmacių” saponinų į arbatas pakanka dviejų žiedlapių, kad rusmenės preparatus vartojantys širdininkai būtų itin atsargūs. Šiaip ar taip, ji leidžia tūbių arbatomis gydytis devynias dienas. To ir turėtų pakakti. O jaunąją kartą būtina supažindinti su tūbių sėklų nuodingumu. “Tūbės sėklų saponinai tikrai kvaišina”, - įspėja Eugenija Šimkūnaitė. Todėl sėklų labiausiai ir saugokimės. Jos tokios smulkios ir sunkiai išlukštenamos, kad neteko girdėti jokių apsinuodijimų. Matyt, smaližiai turi į ką orientuotis be gražiųjų tūbių sėklų. Bet žinoti tikrai pravartu. Na, bet pavadinimą tūbių aprašymui stengiaus parinkti realistinį, pagal Eugenijos Šimkūnaitės tradiciją. Tokių perspėjimų jau nelabai rasite šiuolaikinėje globalioje informacijoje. Ją skaitant atrodo, kad tūbėms skirta vien pasaulinė šlovė. Žiedlapiai pusiniais kiekiais su žalumynais įrašomi į pikantiškų salotų receptus. Jie siūlomi ir giroms, ir gaivoms, ir natūraliems kulinariniams padažymams. Gydomosios tūbių savybės vertinamos nuo seno įvairių tautų ir kultūrų. Atrodo, jei nepasisekė niekaip išsigydyti bjauriausio kosulio, net tuberkuliozės, dar ir nemaloniojo hemorojaus, daugybės odos ligų ir visokių kitų negalavimų, pulk pas tūbes į smėlėtą lauką ir rasi auksinę pagalbą. Tokios pagalbos nepaneigė nei Eugenija Šimkūnaitė. Todėl tūbės apie save viską ir pasako jos “Gyvenimo receptuose”. Vienok neatrodo, kad tūbės Lietuvoje būtų komercinis augalas. Naujose knygose apie jas nutylima. Žolininkai jų žiedlapių nepasiūlo. Gal bijo tariamo ar tikro nuodingumo, gal nenori imtis daugiau darbo sąnaudų reikalaujančios praktikos? Gal neranda smėlėtų dykviečių, kur auga ir žydi tūbės? Gal jos per mažą pelną žada? Gal tai ir bus tikroji priežastis. Todėl botaninės įvairovės stokojantiems tegaliu patarti patiems pasidomėti tūbėmis. Nekartosiu įvairiuose literatūriniuose šaltiniuose tūbes liaupsinančių ditirambų. Receptai visur gana vienodi. Kas jaučiate poreikį juos pastudijuoti ar išbandyti, susirasite patys. Šio trumpo pamąstymo tikslas tėra priminti Eugenijos Šimkūnaitės “Dyvą” ir jos nusistebėjimą: “Kaip tokio nepamatysi!”. Sveikinu visus, kurie pasiryžę tą dyvų dyvą priimti į savo pasaulį. Gal net auginti savo sodyboje. Gal tik sėklų paberti artimiausioje dykvietėje. Kad jų liktų mažiau.
SĖKIM MĖLYNĄJĮ PALEMONĄ – RAUSIM JO ŠAKNELĘ PLONĄ…
Kas tas mėlynasis palemonas – Polemonium coeruleum L.? Kodėl Vakarų Europoje ir kitur jį vadinagraikiškuoju valerijonu? Pažvelkite į Atlasą (K.K. Vilkonis, “Žaliasis Lietuvos rūbas”, 2001) ir nustebsite, kad tai mūsuose retas augalas. Dar ir nuodingas. Bet todėl kartu ir vaistingas. Mėlynžiedį palemoną Žemaitijoj “ lineliu” vadino, kapinėse ir darželiuose sodino. Bet tai buvo jau labai seniai, kai “linelis” su sinavadais buvo margiausios ir pačios neišrankiausios gėlės. Berasi jų tik labai senose sodybose, gal… Menu, pokario senukai jų šaknų arbatos pagerdavo nuo nemigos ir baimės, kurios tada tikrai netrūko. Dar nuo įsisenėjusio kosulio. Bet nuodingu palemono-linelio niekas nelaikė. Perverskim žolių enciklopedijas. Apie palemono nuodingumą nuorodų sunku rasti. Bet tikėkim saviškiu Atlasu. Nebijokim to nuodingumo ženklo, o tai tik dozės reikalas. Kas nuodinga, visada būna ir vaistinga, tik žinok, kaip pasirinkti.
Kur ieškoti palemono? Ten, kur pasisėsi. Labiausiai reikalingos tik jaunos palemono šaknys –pirmametės-antrametės. Tik tokios turi daugiausia triterpeninės grupės saponinų (20-30 proc.), kurie, Eugenijos Šimkūnaitės tvirtinimu, pajėgūs išplauti iš kraujo viską, kas nereikalinga, ko per daug (cukrus, cholesterolis). Bet pavojinga užsiiminėti išplovimais iki beprotybės. Patikėkim, kad saponinų perdozavimas gali būti tolygus apsinuodijimui. Atsargumas pakuždės, kad palemoną derisime su kitomis žolėmis ir vartosime mažomis dozėmis. Kitos palemono šaknyse randamos aktyvios medžiagos (dervos, organinės rūgštys, riebalinis ir etrinis aliejus, flavonoidai ir askorbo rūgštis) nesikėsina į mūsų gyvybę.
Palemonas – graikiškas valerijonas tik susigretinę pagal sedatyvinį poveikį du visai skirtingų šeimų augalai. Visi žino, kad palemonas už paprastą mūsų valerijoną stipresnis 8-10 kartų. Bet praverstų apie palemoną sužinoti ir daugiau. Tai atsikosėti padedantis augalas. Prireiks 6 g šaknelių 2 stiklinėms vandens arbatoms išsivirti. Gal padėdavo ir nuo opaligės kartu su pelkiniu pūkeliu. Buvo palemonas išgarsėjęs kaip priešsklerotinis augalas, tikras cholesterolio priešas. Sibire auga daugybė rūšinių palemono variatetų, pačių spalvingiausių ir įspūdingiausių. Visų spalvų palemonai vienodai čia geri ne tik nuo nemigos ar epilepsijų, bet ir nuo kraujuotų viduriavimų ar net gyvačių įkandimų. Įdomu, kad čionykščiai vertina palemono žolės nuovirus ar sultis išorinėms aplikacijoms odai švarinti, ypač visokiems niežuliams išvaryti. Suprantama, jie nepamiršta ir šaknelių antpilo ar užpilo.
Ar domisi mėlynuoju palemonu bendrosios praktikos ar šeimos gydytojai? Tikrai domisi, ir labiausiai dėl tų savybių, dėl kurių gavo graikiško valerijono vardą. Kam prireiks tvarkytis su galvos smegenų skleroze, encefalitais, Parkinsono liga, tremorais, ar hiperkinetiniu sindromu, kaukolės vidine hipertenzija, discirkuline encefalopatija, užsitęsusia nemiga, depresija, padidintu nervingumu, ką išvardijo savo publikacijoje garsus gydytojas Vladimiras Choroševas, pabandykite su juo pasikonsultuoti dėl palemono galių. Žinoma, kad daktaro receptas sudėtingas, kad palemonas tik pirmoji styga, o kiti augalai gerai pažįstami ir lengvai surandami. Tai eršketrožės šaknis, sukatžolė, jonažolė, melisa, pipirmėtė, rozmarinas, apynių spurgai. Iš šios augalų draugijos daromas antpilas ir labai saikingai vartojamas – tik po 2 lašus 3 kartus per dieną prieš valgį, užsigeriant vandeniu. Kadangi daktaro išvardintos ligos sunkios ir mažai pagydomos, tai ir vartoti antpilą jis siūlo kursais po 6-7 savaites ištisus metus. Pasakysite, jokių stebuklų. Daktaras sako, kad palemonas - labai gerai ir efektyviai sudiriguoja šiai augalų draugijai. Jei sako, žino, ką sako – nuo tokių sunkių ligų nėra efektyvių nei cheminių vaistų, arba jų pasirinkimas gana ribotas. Tai gal mėlynasis palemonas tokiais atvejais kaip paskutinis vilties spindulėlis? Kai bebūtų – dar šį pavasarį pasisėkim mėlynojo palemono, jau rudenį turėsim veiksmingų šaknelių graikiško valerijono.
Sėklų ieškokite pas “Žolinčių akademijos” lektorius, apsilankę jų paskaitose. Želmenų ribotais kiekiais galėsite įsigyti Pažaislio vienuolyne per lektorių praktikumus. Prašykite, parašydami į tinklalapį.
DARŽINĖ ŽLIUGĖ - ŠALTOS ŽALUMOS ŽVAIGŽDĖ
Kai nuo šalnų palinksta paskutiniai žalumynai (petražolės, salierai ar lapiniai kopūstai), savo žaluma dar ilgai stebina daržinė žliūgė – Stellaria media (L.) Vill.
Ankstyvą pavasarį vos nutirpus sniegui kartu su snieguolėmis baltais žiedeliais ima šypsotis laimingai peržiemojusi žliūgė. Tai pati pirmoji valgomoji ir vaistingoji žaluma. Meškinis česnakas, žieminiai svogūnai ar rūgštynės dar nė nebando rodytis. O ji – tik žiūrėk. Tikra sidabrinė žvaigždutė. Tokia jos prigimtinė energija. Tai Mėnulio augalas.
“Smulki, 8-15 cm aukščio piktžolė, tarsi koks užtisalas uždengia daržus. Maistui tinka visas augalas. Jų dedama į įvairias sriubas, troškinius, jaunos viršūnėlės tinka salotoms. T. Rautavara, 1985). Kas pavasarį sugeba išsivirti pirmosios žaliosios sriubos iš rūgštynių (plius dilgėlių), tas išsivirs ir iš žliūgės, ištrauktos nors iš po sniego. Tai nuostabi žliūgės žaluma, kurios gali prireikti sveikai mitybai, sveikatai pataisyti. Tai tikras špinato pakaitalas, atkartijantis pavasario pirmąją žalumą, kurią dovanoja meškinis česnakas –Allium ursinum L. Abiejų šių augalų žiedynai primena žvaigždutes. Žliūgės smulkus žiedelis išoriškai panašus į snaigių žvaigždutę – augalas priklauso gvazdikinių šeimai, taip giminiuojas su į save nepanašiais spalvingais augalais šilkažiede gaisrena, vaistiniu putokliu, muiline guboja ar šiliniuir daugybe kitokių gvazdikų. Energetiškai žliūgė kaip ir meškinis česnakas labai stiprus augalas, nepasiduodantis jokiems herbicidams. Iš kur toks atsparumas? Astrologinis žliūgės žvaigždėtumas, gal dangiškumas, ateina iš Mėnulio augalui daromos įtakos (jei neklysta kinų profesorius U Vej Sin). Tiek meškiniui česnakui, tiek daržinei žliūgei būdinga sidabro energija. Abu augalai vaistingi, ne tik maistingi. Pažiūrėkite, kokie sveiki gyvūnai (kiaulės, žąsys, vištos, putpelės), gaunantys žliūgės. Kuo turtinga toji žliūgės žaluma? Vitamino C iki 113 mg/proc., vit. E, karotino iki 23,9 mg/proc., eterinio aliejaus, sinapinės rūgšties (V. Teliatjev, 1991). Todėl augalas renkamas ir džiovinamas vaistams (tiesa, tuo garsėja tik Sibiras), vartojamas į vidų ir išoriškai. Mūsų ponioms būtų naudinga žinoti, kad žliūgė paskatina medžiagų apykaitą, sutvirtina skrandį ir žarnyną, o vonios su žliūge ramina nervus ir reumatinius skausmus. Ar patikėsite, kad tai onkologijai ir kosmetikai labai vertinga žolė (Šreter, 1975)?
Todėl prieš pakeldami ranką prieš daržinę žliūgę pirma gerai pagalvokite. Gal ji Jūsų sodo valdose plinta dėl to, kad jaučiasi Jums reikalinga ir galinti pagelbėti?
Paruošė: Jonas Skonsmanas
Kuo mes patys sau galime padėti?
Šį kartą pagalvokime apie populiarų variantą - reikalą sutvarkyti sutrikusią angliavandenių apykaitą ar kaulų retėjimą. Sakykime, gydytojo diagnoze neabejojame, bet prie jo išrašytų nuostabių cheminių vaistų veikimo užėjo noras prisidurti savo “trigrašį,” patikimą ir saugų gamtinį dalyką iš ajurvedinių ar liaudies medicinos receptų. Suprantama, kad neregistruoti vaistai ir ne tarptautinių farmacijos firmų produktai retą gydytoją tesudomintų, ir šiais “niekais” teks rūpintis pačiam. Pabandykim pasirūpinti sveikesne-įvairesne mityba, praturtinkim maistą biologiškai vertingais prieskoniais ir sveikatžolių žalumynais. Šiuo atveju šeimai labai tiks primiršta vaistinė ožragė.
Sėkim vaistinę ožragę(Trigonella foenum-graecum L.)sveikai mitybai, vertingiems prieskoniams, kosmetikai
Apsirūpinkime daigiomis sėklomis. Pats laikas. Mūsų klimatas ne Indijos ar Viduržemio jūros regiono, bet šis augalas tikrai užaugs ir derės, kaip ir šilumą mėgstantis daržinis artišokas. Indiško prieskoniošambalos mėgėjai dažniausiai net nesivargina sužinoti apie jo kilmę, net nežino, kad tai vaistinė ožragė. Tiesa, ją Lietuvoj retas kas teaugina. Pats rūšies vardas pasako, kad tai vaistinis augalas. Vaistams tinka jo sėklos, geriau sumaltos. Tas vienmetis žolinis augalas yra ir valgomas kaip sveikatžolė, jo žalumynus vasarą pašutinus maistui ar žiemą ant palangės išauginus daigus (kaip pipirnės). Kas turi probleminę odą, pas tą vaistinė ožragė dažnai užsuks kaip rūpestinga kosmetologė. Štai kokia šambala gali atsirasti mūsų žemelėje ir spintelėje.
Taigi, vaistinė ožragė padės kontroliuoti cukrų kraujyje, pagerins savijautą įvairių degenerecinių ligų atvejais (ir Alzheimerio taip pat), bus naudinga širdies-kraujagyslių ligoniams ir diabetikams (didina aukštojo tankio (“gerojo”) cholesterolio kiekį), reguliuoja apetitą, kokybiškomis gleivėmis sutepa kvėpavimo organų takus. Vaistinės ožragės sėklos – be specifinės mežiagos trigonelino, turi nikotininės rūgšties, gleivių, cholino, rutino, kartumynų, eterinio aliejaus. Ožragės žaluma – antioksidantų sandėliukas.
Ožragės sėklos (maltos) tinka užpilams, valgomos su džemu ar medumi (pridėjus sezamo sėklų miltelių ar sezamo aliejaus), seikėjamos į prieskonių ir pagardų mišinius. Ožragės žaluma ir ant sumuštinių, ir į košes ar avižinį kisielių.
Pasidomėkim, ką apie vaistinę ožragę mano Europoje garsi austrų žolininkė Maria Treben?
Tai geras vaistas nuo osteoporozės, osteomielito ir kitų kaulinio audinio negalių. Tiesa, vien maitintis ožragės sėklų milteliais neužteks – prireiks ir įsitrinti kraujažolės balzamais ir pasimėgauti kraujažolių voniomis. Štai koks kompleksinis pasirūpinimas savo kūnu.
Ką galėtume pridėti, prie šios M. Treben rekomendacijos?
Ajurvedinis receptas osteoporozės atveju taip pat siūlo vaistinės ožragės sėklų miltelius, tik su imbiero ir kurkumos priedu. Kam tinka ar patinka, tokį priedą nesunku išbandyti. Ajurvedinė kūno priežiūros praktika siūlo aliejinius masažus. Žolinčiai mūsų šiaurinio klimato sąlygomis probleminiam kūnui taiko dar ir vaško-sakų liejinius su multifitokompozicija, praturtinta gintaru, vario (malacito) ir silicio kompleksu. Šie liejiniai tinka ir masažams, ir sąnarių-stuburo “kaukėms” su folija, ir rezorbcinėms procedūroms šiltoje (kas gali – karštoje) vonioje (15-20 min.).
Kokias procedūras dar galime pasidaryti savo namuose?
Žolinčiai rekomenduoja kalcio-silicio jonų vonias ar lokalias aplikacijas; vonias ar įsivyniojimus su didžiosios ugniažolės enziminiu raugu (pagal Bolotovą); vonias su pelkinės sidabražolės nuoviru(plius pelkinis pūkelis ir kraujažolė); polimineralinės vonios su šungito skaldos prisodrintu vandeniu.
Pasidalinkite savo patyrimu, kaip Jūs rūpinatės savimi?
DARŽINIO ARTIŠOKO DŽIOVINTI LAPAI – FOLIA CYNARAE SCOLYMUS
Natūralūs kartumynai, turintys 0,15 proc. cynarino. Artišoko lapai tinka valomosioms kepenų arbatoms, kurių reguliarus pagėrimas 7-12 dienų kursais padeda sureguliuoti kraujyje cholesterolio ir trigliceridų kiekį. Pagal natūropatijos dr. Joseph’ą Pizzorno (“Total welness”) žemojo tankio cholesterolio kiekis gali sumažėti 15 proc., o trigliceridų – 30 proc. Todėl dėl virškinimo negalavimų jaučiantys nepatogumų gali savo būklę pagerinti artišokų lapų arbatomis ir šaltais užpilais.
Standartinė artišoko lapų dozė – 1 arb. šaukštelis dienai. Kam norisi, gali gerti kartesnes arbatas, nes šiaip tinkamai paruošti artišoko lapai yra visiškai nekenksmingi.
Bet atminkite, kad visur reikalingas saikas ir kantrybė. Nesitikėkite, kad kuo stipresnę arbatą gersite, greičiau pasieksite norimą rezultatą. Geriau rinkitės homeopatinį principą – mažais gukšneliai po truputį, bet su ištverme ir per ilgesnį laiko tarpą. Ant tų pačių artišoko lapų vandenį galima užpilti keletą kartų. Pirmąjį kartą pilkime šaltą vandenį ir palaikykime 8-12 val, kol pritrauks. Gerkime užpilą ir paskui arbatą pagal savo išgales, nepadaugindami, neapkartindami savo kasdienybės. Tik supraskime, kad mūsų skonio balansui kartumynai yra būtini. Tik taip pagerinsime tulžies išsiskyrimą ir jos kokybę, atvėsinsime kepenų ląsteles, nuraminsime žarnyną, atgaivinsime jos gleivines. Jei jau neįveikiame karčių pagėrimų, tai iš lapų pasidarykime miltinius “boliusus” – mažus rutuliukus ir prarykime, užgerdami vandeniu. Kad rutuliukai suliptų, susiklijuotų, pridėkime medaus ir sumaltų muškato riešutų ar patinkamų prieskonių (ožragės miltelių, cinamono, imbiero ir kt.).
Kovo mėnesį pats laikas pasisėti artišoką ant palangės. Į nuolatinę vietą šiltnamyje daigus sodinkite gegužės viduryje, o lauke nuo birželio pradžios, praėjus stipresnių šalnų pavojams. Vasarą vaistinei žaliavai lapus skinkite jaunus ir nuvalę džiovinkite pavėsyje. Laikykite sausai. Tinkamumo trukmė – 3 metai.
Artišoką augino ir informaciją paruošė fitoanalitikas lektorius
Jonas Skonsmanas, 8-658-94195
Plačialapis gyslotis (Plantago major)
Šviežios sultys: lapai, stiebai ir žiedai nuplaunami ir dar iš drėgnų sulčiaspaude išspaudžiamos sultys (vartoti išoriškai).
Lapų kompresai: gysločių lapai nuplaunami ir ant lentos kočėlu sutrinami iki tyrės. Dedami kompresai.
Sirupas: dvi rieškutes gysločių lapų sumalti mėsmale. Į tyrę įpilti truputį vandens, 300 g rudo cukraus ir 250 g medaus. Pastatyti ant labai silpnos ugnies ir kaitinti ilgai, kol skystis sutirštėja. Po to karštas sirupas supilamas į indelį ir laikomas šaldytuve. Gysločių sirupas išvalo kraują nuo kenksmingų medžiagų ir ligų sukėlėjų. Per dieną išgerti vieną valgomą šaukštą sirupo prieš valgį, o vaikams - arbatinį šaukštelį.
Taip pat senose vaistažolių knygose rašoma, kad gysločių sėklos padeda nuo akmenų susidarymo, jei per dieną jų suvartotume 8 gramus ir dar gertume arbatą.
Ir dar parašyta: kai rupūžę įkanda voras, gelbėtis ji skuba prie gysločio.
Švieži lapai sutrinti ir sumaišyti su druska ir uždėti ant kaklo, gydo gūžį. Gysločio lapai įdėti į batus gydo atsiradusias pūsles ant pėdų. Kai kada išnyksta piktybiniai augliai, jei ant jų dedama šviežių sutrintų lapų. Pagalba ir prie piktybinių liaukų ligų. Prieš tai reikia patepti
mairūnų aliejumi. Gysločiai turi daug mineralinių medžiagų ir vitaminų, todėl jauni lapai dedami ruošiant salotas, omletus, garnyrus, sriubas.
Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupotaria)
Sinonimai: dirvuolė gydūnė, tvilkė, žemės rumbikė.
Šio augalo istorija sena. Ji žinojo dar senovės egiptiečiai. Vaistinė dirvuolė gydo gerklės ir ryklės uždegimus, stomatitą. Puiki pagalba sergant angina, burnos gleivinės uždegimu. Žmones, kurie daug kalba arba dainuoja turėtų gerklę skalauti vaistinių dirvuolių arbata.
Lapai puiki pagalba sergant mažakraujyste, reumato, kepenų cirozės, tulžies sąstovio, blužnies ligomis. Kiekvienas galėtų du kartus per metus pasiruošti vaistinių dirvuolių vonia. Vaikai, sergantys skleroderma, turėtų maudytis dirvuolių vonioje. Dr. Schierbaumas
sako: ilgesnį laiką kasdien tris kartus per dieną geriant puodelį vaistinių dirvuolių arbatos galima išgydyti širdies, skrandžio, žarnyno ir plaučių išsiplėtimą, inkstų ir šlapimo puslės ligas. Nuo išsiplėtusių venų vaistinių dirvuolių tepalas, aliejus. Kompresai ant sunkiai gyjančių žaizdų, skaudulių. Vyno trauktine gydomas tulžies puslės uždegimas, peršalimas. Vartojama, kaip organizmą tonizuojanti, stiprinanti priemonė.
Arbatos ruošimas:
arbatinį šaukštelį susmulkintos dirvuolės žolės užplikome 250 g vandens ir trumpai palaukiame, kol pritrauks.
Skalavimui ir kompresui:
6 valgomus šaukštus susmulkintos žolės užplikome 1 litru vandens ir dar 3 min. pakaitiname ant silpnos ugnies. 4 val. laikome šiltoje vietoje, po to nukošiame. Naudojame skalavimui, kompresui.
Vyno ištrauka:
100 g susmulkintos žolės užpilame 1 litru balto vyno, laikome tamsioje, vėsioje vietoje, sandariai uždarytame inde, periodiškai supurtydami. Po 3 savaičių vartojame po 1 valgomą šaukstą 3 kartus per dieną prieš valgį.
Tepalo arba aliejaus paruošimas:
Rieškutė susmulkintos žolės sumaišoma su 250 g riebalų (aliejaus arba taukų).
Jeigu aliejaus ištrauka, tai prikimštą butelį užpilti alyvuogių aliejumi ir 14 dienų laikyti šiltai vis papurtant, o jeigu su riebalais, tai į įkaitintus riebalus sudėti susmulkintą žolę ir palikti per naktį, kad pritrauktų, ryte pakaitinti ir perkošti.
KIAULPIENĖ (Taraxacum officinale)
Liaudiški pavadinimai: kiauliapiene,geltonoji pievpienė, pienė.
Šis augalas, kai jis auga vejoje, vertinamas kaip piktžolė, o sergantiems - tai vertinga vaistažolė.
Lapai renkami prieš žydėjimą, šaknys - pavasarį arba rudenį, stiebai - žydėjimo metu.
Kasmet mus džiugina geltonų žiedų kilimas. Gydomųjų galių turi visas augalas
Švieži žiedų stiebai, žali penki, šeši suvalgomi per dieną, gydo lėtinį kepenų uždegimą, mažina padidėjusi cukraus kiekį kraujyje. Kol kiaulpienės žydi diabetikai turėtų valgyti žiedų stiebus iki dešimt per dieną. O dažnai sirguliuojantys, prislėgti ir pavargę, turėtų 14 dienų gydymo kursą pasidaryti. Kiaulpienės padeda ir nuo kitų ligų: malšina odos niežulį, dėmes ir išbėrimus,valo skrandį, o šviežios sultys gali neskausmingai ištirpinti tulžies pūslės akmenis, padeda nuo podagros ir reumato, nuo geltliges ir blužnies ligų. Senose vaistažolių knygose rašoma, kad kiaulpienių lapus ir šaknis moterys užplikydavo ir gautą antpilą naudodavo kaip grožio priemonę. Plaudavo akis ir veidą, kad savo grožiu žavėtų.
Kiekvieną pavasarį galite pasigaminti pienių žiedų medaus, kuris yra gardus, bet kartu teigiamai veikia sveikatą.
PIENIŲ ŽIEDŲ MEDUS
Dvi pilnos rieškutes žiedų (apie 200-300) užpilame 1 litru šalto vandens ir iš lėto užverdame, leidžiame kunkuliuoti vieną minutę. Puodas nukeliamas nuo ugnies ir paliekamas per naktį. Kitą dieną per kiaurasamtį leidžiame nuvarvėti ir žiedai abiem rankom gerai nuspaudžiami. Į sultis dedame 1 kg rudo cukraus ir pusę citrinos, susmulkintos be žievelės. Puodas be dangčio pastatomas ant viryklės ir sipnai kaitinamas. Masė kartą, du atvėsinama, kad lengviau būtų nustatyti sirupo tirštumą. Šis neturi būti per tirštas, bet ir ne per skystas, antraip pradės rūgti. Turi būti vidutinio tirštumo. Skanaus.
ŠAKNŲ RECEPTAI ORGANIZMUI STIPRINTI
Saujelę džiovintų ir sumaltų kiaulpienių šaknų lygiomis dalimis su saulėgražų paskrudintomis sėklomis kasdien suvalgykime su trupučiu juodagrūdės - bus puiki krūties vėžio profilaktika bei išvalys limfą.
Organizmą sustiprinsime maltas linų, kanapių, saulėgražų, sezamo sėklas sumaišę su maltomis džiovintomis kiaulpienių šaknimis ir suvalgę 2 šaukštelius per dieną.
GRAIKINIS RIEŠUTMEDIS (Juglans regia)
Graikinis riešutas, dar vadinamas valakeniu, valakų riešutu, žydi gegužės mėnesį prieš išsiskleidžiant lapams. Švieži lapai renkami birželį, žali riešutai, kol dar lengvai perduriami, - birželio viduryje, žali riešutų kevalai - prieš pat sunokimą, kol dar neparudavo, o subrendę vaisiai - rugsėjo mėnesį.
Graikinių riešutų arbata yra gera priemonė nuo virškinimo sutrikimų (vidurių užkietėjimo), apetito stokos, taip pat kraujui valyti. Be to, ji sėkmingai vartojama nuo cukrinio diabeto ir geltligės.
Riešutų lapų nuoviras kaip priedas į vonią labai veiksmingas nuo sklerodermos ir rachito, osteomielito ir fibrozinės displazijos, taip pat pūliuojant rankų ir kojų pirštų nagams. Jei oftinio stomatito, favuso, niežų pažeistas kūno vietas plausite žalių riešutų lapų nuoviru, rezultato ilgai laukti neteks! Plovimai tokiu nuoviru arba vonios padeda nuo aknės, pūlingų bėrimų, kojų prakaitavimo ir baltųjų. Nuo aftinio stomatito, dantenų, gerklės ir gerklų ligų padeda skalavimai. Stiprus riešutmedžio lapų nuoviras, įpiltas į vonią, gydo nuožvarbas. Taip pat jį galima naudoti nuo plaukų slinkimo. Juo įtrinama galvos oda.
Riešutų degtinė
Maždaug 20 žalių graikinių riešutų supjaustoma į keturias dalis, sudedama į plačiakaklį indą, užpilama litru degtinės, kad apsemtų per du tris pirštus. Indas sandariai uždaromas ir pastatomas saulėje arba šiltai 2-4 savaitėms. Po to nukošiama ir supilstoma į butelius. Vartojama po šaukštelį.
pasirinkti sėklų, kad pavasariop, kai jėgų bus mažiau, turėtume gero stiprintojo.
DILGĖLĖS (Urtica dioica) GYDOMIEJI RECEPTAI
Dilgėlių spiritinė ištrauka
Susmulkintas dilgėles dedame į stiklainį arba butelį, užpilame degtine. Indą uždarome ir laikome tamsioje vietoje 7-14 parų, periodiškai supurtydami. Po to nukošiame ir supilstome į tamsius buteliukus. Laikyti šaltoje vietoje nuo 1 iki 5 metų. Galima naudoti į vidų po šaukštą nakčiai esant osteochondrozei, taip pat kompresams esant sąnarių skausmams.
Dilgėlių aliejus
Susmulkintas dilgėles sudedame į puodą, užpilame aliejumi ir truputį pakaitiname. Po to supilame į indą ir sandariai uždarome. Paliekame šiltoje, bet tamsioje vietoje, kartkartėmis supurtydami. Po 10 dienų nukošiame. Dilgėlių aliejumi galima tepti skaudamus sąnarius, taip pat galvos odą įmasažuoti nuo pleiskanų ir niežulio.
BERŽO PUMPURŲ PAGALBA MUMS
Žiemos ir ankstyvo pavasario mėnesiais, kol neteka sula, pasikarpykite beržo šakelių iš švarios, ramios vietos, geriausia kirtavietės. Susiriškite nedideles šluoteles ir padžiaukite gerai vėdinamoj patalpoj. Padžiovinkite vėsiai mėnesį laiko. Po to nukulkite pumpurėlius ant švaraus popieriaus ar medžiagos. Galite paruošti užpilus, nuovirus ir spiritines ištraukas. Aliejinę ištrauką galima naudoti išoriškai įvairiems įdrėskimams, įtrūkimams, dantenų uždegimui malšinti, švelnina odą. Arbata tinka organizmui valyti, galima vartoti kartu su lapais ir vienus pumpurus. Spiritinė ištrauka pasižymi antiseptinėmis savybėmis. Užpilai galimi naudoti į vandens vonelę sąnarių skausmams palengvinti, galvai skalauti nuo plaukų slinkimo ir pleiskanų.
MEDŽIAGŲ APYKAITĄ GERINANTI ŽOLELIŲ ARBATA
Siauralapis gaurometis dar žmonių vadinamas ožkarožėmis, o kai kur kazokais, bet 19 a pabaigoje Laurynas Ivinskis, kūręs pavadinimus daugeliui augalų, pasiūlė vadinti juos gauromečiais.
Liaudies medicinoje jo nuoviras ar antpilas naudojami spazmams atpalaiduoti, stiprinti organizmui, kai kur naudojamas prostatos gydymui, įrodytas priešvėžinis žolės ištraukų, ekstraktų poveikis. Lapų užpilas nuo galvos skausmų, medžiagų apykaitos sutrikimų.
Juodojo serbento lapai - skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, slopina uždegimus. Lapų nuoviru gydoma podagra, cukrinis diabetas, reumatas, iš organizmo šalinama šlapimo rūgštis.
Siauralapis gaurometis kartu su juodojo serbento lapais puiki priemonė medžiagų apykaitai gerinti.
KRAUJĄ VALANTI, PRIEŠALERGINĖ ŽOLELIŲ ARBATA
Didžioji dilgėlė - liaudies medicinoje ir šiuolaikinėje medicinoje yra svarbus vaistinis augalas. Nuo seno dilgėlių lapų arbata vartojama organizmui stiprinti, kraujui valyti, ją gydoma mažakraujystė, šienligė, astma, artritas.
Beržai - liaudies dainose yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Gal nedaug kam žinoma, jog senovės lietuviai turėjo beržų lapijos ir beržų sulos dievybę Beržulį.
Lapų nuoviras gerina medžiagų apykaitą, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kepenų ligas, reumatą.
Žolelių mišinukas: juodojo serbento, beržų lapai ir dilgėlės žolė gera priemonė šlakams iš organizmo šalinti.
Linkime geros medžiagų apykaitos ir švaraus kraujo.
Mišinukus sudaryti padėjo vaistininkas Virginijus Skirkevičius.
EGLĖS GYDOMIEJI RECEPTAI
Organizmo stiprinimui
Vonia. Iš šviežių eglės spyglių, žalių konkorėžių, šakelių pasigaminti ekstrakto: 1,5 kg žaliavos užpilti karštu vandeniu, kad gerai apsemtų, pavirti ant mažos ugnies,12 val. palikti, kad pritrauktų. Į vonią pilti 750 gramų ir pagulėti 10-15 min.
Burnai gydyti:
Iš eglės sakų lygiomis dalimis su medumi arba cukrumi suformuoti žirniukus ir čiulpti.
Atsikosėjimui lengvinti:
4 konkorėžius 0,5 litro vandens trumpai pavirti ant lėtos ugnies. Leisti pritraukti 15 minučių, nukošti ir gerti po 1 valgomą šaukštą 4 kartus dienoje.
Plaučių ligoms gydyti:
40 gr eglės spyglių užplikyti 200 gr verdančio vandens, 20 min pakaitinti ant lėtos ugnies ir sandariai uždaryti tame pačiame inde. Po to nukaisti. Dvi valandas palaukti, kol pritrauks. Nukošti ir įpilti vandens, kad kiekis būtų 200 gramų. Išgerti per 2-3 kartus.
Gerklei paskalauti:
40 gr eglės konkorėžių (susmulkintų) užpilti 200 gr verdančio vandens, 30 min. kaitinti ant silpnos ugnies, nukošti ir, kad būtų 200 gr, užpilti vandens.
Nuo druskų susikaupimo:
Į vieną stiklinę vandens įdėti veną konkorėžį, pavirti 5 min. ir įpilti dar vieną stiklinę vandens. Naudoti po pusę stiklinės 3-4 kartus.
Astmai gydyti:
30 gr jaunų eglės konkorėžių ar ataugų virti (trumpai) 1 litre pieno. Palikti 5 min., kad pritrauktų, nukošti, padalinti į tris dalis ir per dieną suvartoti.
Kraujo susirgimams gydyti:
4 valgomi šaukštai eglės spyglių (susmulkintų),
4 valgomi šaukštai svogūnų lukštų,
2 valgomi šaukštai erškėtrožių vaisių,
Užpilti 1 ltr. vandens iki virimo ir 10 min. kaitinti.
Palikti 12 val. šiltai įvyniojus. Nukošti. Gerti nuo 0,5 iki 1,5 litro per dieną 4 mėnesius.
Vitamininis gėrimas
30 gr eglės spyglių nuplauti šaltu vandeniu, sudėti į termosą ir užpilti 200 gr verdančio vandens. 20 min. palaikyti, nukošti. Saldinti medumi ar cukrumi. Išgerti per dieną (2-3 kartus).
Patartina vartoti prie TBC ir reumatizmo.
Vitamininis gėrimas su spanguolėmis
25 gr eglės spyglių, 250 gr karšto vandens, 20 min. palaikyti termose, nukošti. Skaninti spanguolių sultimis arba svarainiais.
Tepalas
Pūlingoms žaizdoms, furunkuliozei, išnirimui, sumušimui gydyti.
Sudėtis: eglės spygliai, vaškas, medus, aliejus — lygiomis dalimis, pakaitinti ir palikti šiltai valandai.
Vanta
Eglės vanta — mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą.
Patarimai: eglės pumpurų nuovirą naudoti sergant kvėpavimo takų uždegimais, lėtiniu plaučių uždegimu, reumatizmu, podagra, tulžies pūslės uždegimu.
Jaunų ūglių sirupas - mikroinfarkto, reumatinio kardito gydymui.
Tyrimais įrodyta, kad sibirinės eglės šakelė ligonio kambaryje 50% sumažina mikrobų kiekį.
Pušų spyglių gydomoji pagalvė
(pagal Eugenijos Šimkūnaitės aprašymą)
Susmulkintus spyglius supilti į maišelį iš reto audinio, bet kad kapojai neišlystų. Pašildytas maišelis lengvai pritvarstomas prie skaudžios vietos - veikimas kompleksinis: mechaninis, šiluminis ir eterinių aliejų. (Daugiau žr. psl. "Žolinčių mėnesiai" straipsnyje "PUŠIS METUS PRADEDA" - Gydomasis poveikis)
PERŠALIMAI IR GRIPAI!
KO IŠ KARTO SUKRYPAI?
Dviejų gripų akivaizdoje vieni kelia paniką, kiti – juokiasi. Ne tik Lietuvoje, bet ir plačiajame pasaulyje. Įdomesni tie, kurie juokiasi. Ir ne tik Pietų korėjiečiai, paskelbę padarysią virusui galą su paprastu vandeniu ir trupučiuku koncentruotos druskos rūgšties. Save populiariausiu laikantis laikraštis dar po šios sensacijos panikuojantiems piliečiams pateikė rimtų sveikatą valdančių institucijų kontaktinius duomenis teirautis apie gripus. Tai bent o-lia-lia…
Sukruto visi, kas bent kiek dar gyvas.
Kam neužtenka valdiškos antigripinės informacijos nusiraminti ir kas dar skubaį panikos traukinį, norėtume pradžiuginti, kad tai ne pirmas kartas. Visada taip buvo. Ir net labai seniai. Dar Ajurvedos laikais… Tik tada žmonės sugebėjo sau prisitaikyti paprasčiausius prieskonius.
Apie tai plačiau galite sužinoti iš www.cincinnatitemple.com/articles/AyurvedaHome
Kas nenorite gaišti, siūlome linksmą koncentratą:
Cinamonas ir gvazdikėliai –
Ajurvedos vaistai prisikėlę…
Cinamonas prieš peršalimus ir gripus. AJURVEDOS RECEPTAI:
1.Užvirink vieną arbatinį šaukštelį cinamono miltelių stiklinėje vandens. Nuvirink iki pusės. Nukošk. Pasaldinęs medumi, išgerk karštą.
2.(Jei jau pradėjai kosėti ir pasigavai bronchitą). Sumaišyk lygiomis dalimis po arbatinį šaukštelį cinamono, ciberžolės, imbiero, juodųjų pipirų, kardamono ir gvazdikėlių (milteliais). Pridėk tris valgomus šaukštus cukraus ir gerai sumaišyk. Suvalgyk šio miltelių mišinio po vieną valgomą šaukštą su medumi du kartus per dieną.
3.(Pirmajai pagalbai nuo peršalimo). Vienam litrui vandens imk vieną arbatinį šaukštelį cinamono, vieną arbatinį šaukštelį saldymedžio šaknų miltelių ir vieną valgomą šaukštą šviežio imbiero. Užvirk ir nuvirink iki 250 ml. Išgerti per dieną per tris kartus, pasaldinus medumi.
4.(Karščiuojant). Dviem stiklinėm vandens imk tris sutrupintus gvazdikėlius, du kardamonus, du valgomus šaukštus anyžių sėklų, 6-7 lapelius baziliko ir vieną arbatinį šaukštelį cinamono. Užvirink ir leisk nuvirti iki pusės. Išgerk šį nuovirą per kartą ar du (per dieną). Jei Jums Ajurvedos receptai tik šypseną iškreipia, tai pažiūrėkit į šiandieninio mokslo institucijos (turinčios pasaulinį autoritetą) – Johns Hopkins universiteto - svetainę: www.g-jo.com/pdfarticles/article69 colds, flu and sore Throat):
Kaip subalansuoti kūno energijas, kad natūraliai būtum atsparus peršalimams ir gripams? Paprastai tariant, kaip užkrauti savo baterijas?
Būdai: a)-kontrastinis dušas kasdien; b)-alternatyvus kvėpavimas per nosį – kasdieniniai pratimai po 2 minutes; c)- ugninis daktaro Mike tonikas iš labai aitrios paprikos miltelių ir šviežio imbiero šaknies; d)- atsistojimas 15 minučių ant ledo kubelių abiejų pėdų nykščiais; e)- akupresūros nedelsiant, tik pajutus diskomfortą savo gerklose.
Išsamiau su šio universiteto rekomendacijomis supažindinsiu Mažojo lektoriumo klausytojus per savo paskaitą apie natūralų kūno atsparumo prieš gripus ir peršalimus palaikymą. (Susipažinkite su visa paskaitos programa).
2009-11-13.
Lektorius Jonas Skonsmanas, 8-658-94195
KAŠTONO ŽIEDŲ IR VAISIŲ GYDOMOJI GALIA
(Liaudies medicinos patarimai)
Žiedus (50 g) užpilti 0,5 litro degtine, palaikyti 14 dienų ir gerti po 30-40 lašų 4 kartus per dieną
..............
Nuluptus kaštonų vaisius sumalti, užpilti baltu vynu, palaikyti 14 dienų ir gerti po 1 šaukštą tris kartus per dieną nuo kosulio, tuberkuliozės.
..............
Kaštonų vaisius (sumaltus) užpilti obuolių actu ir palaikyti. Tinka skaudantiems sąnariams įtrinti.
..............
Sumaltus kaštonų vaisius uždėti ant kiaulienos taukais apteptos naminės duonos, pridėti prie skaudamos vietos ir šiltai aprišti.
..............
3 šaukštus susmulkintų kaštonų užpilti 0,5 litro degtinės ir palaikyti 14 dienų. Gerti po 30-40 lašų tromboflebitui gydyti.
..............
Pusę kilogramo kaštonų užpilti verdančiu vandeniu, pusę valandos pavirti, pusę valandos palaikyti, kad pritrauktų, supilti į vonią - puiki vonia reumatui gydyti.
Į karštą lydytą sviestą sudėti medetkų žiedlapius, pavirti 3-5 minutes. Kai pravės, nukošti, sudėti bičių vašką, gintarą ir užbalzamuoti bičių pikiu.
VARNALĖŠŲ DERLIUS PO 1,5 METŲ
VARNALĖŠŲ SĖJA
Sėkime varnalėšas, turėsime ir maistą ir vaistą.
Vaistams ir maistui kasamos pirmametės šaknys. Nuplauti šaltu vandeniu ir nuskusti. Supjaustyti gabalėliais ir džiovinti. Liaudies medicinoje naudojamos ir šviežios šaknų sultys. Maistui vartoti kaip garnyrą vietoje bulvių. Po šiai dienai Japonijoje naudojama maistui vietoj bulvių. Varnalėšų šaknyse esantys inulinai reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, medžiagų apykaitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, tinka sergant odos ligomis, esant virškinamojo trakto žaizdoms. Jauni lapai dedami ant skaudamų sąnarių, sumušimų. Augalo veikliosios medžiagos spartina pažeistų audinių ląstelių regeneraciją, stabdo plaukų slinkimą. Tepalai iš šaknų naudojami seborėjai, ekzemai, nudegimams gydyti. Stiebai ir šaknys tinka maistui.
Sėjame kaip morkas, sumaišytas su smėliu, į drėgną, šiek tiek prapurentą žemę, ant viršaus užberiame truputį žemių.
Kaip sėti varnalėšas konsultavo ir padėjo pasėti ilgametė buvusi Kauno botanikos sodo agronomė, žolinčių bičiulė Nastutė Mitkuvienė. Dėkojame jai ir taip pat Kauno apskrities ūkininkių draugijos koordinatorei, ūkininkių draugijos tarybos narei Skirmantei Meškevičienei, skyrusiai žemės lopinėlį varnalėšoms.
Sėklas maišome su smėliu
Prakasame griovelį, pasėjame
ir užberiame žemėmis.