PAGAL MARIJOS TREBEN KNYGAS "AUGALAI IŠ DIEVO SODO" IR "VAISTINGIEJI AUGALAI IŠ GAMTOS"
Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara)
Liaudiški pavadinimai: kumeliuko pėda, asilo pėda, vyrų gėlė, tabakgėlė, karštlapis, kovo gėlė. krūtinsalotė, deginamoji salota. Ankstyvojo šalpusnio lapo forma primena kanopą. Šis graižažiedis augalas aukso spalvos žiedais veši molingoje dirvoje, smėlio ir žvyro daubose, kelkraščiuose. Jo taurelės prasiskleidžia veikiant saulei, tačiau vos dangui apsitraukus debesimis užsiskleidžia. Lapai, kurių apatinė pusė sidabriška, pasirodo trimis keturiomis savaitėmis vėliau nei žiedai. Iš našaus šakniastiebio, kuris nepaliaujamai leidžia ūglius, su pirmąja pavasario saule į šviesą prasikala geltonas žiedas žvynišku stiebu. Jis primena kiaulpienės žiedą, tik yra gerokai mažesnis. Renkant lapus, svarbu nesupainioti jų su plačialapio šaukščio lapais. Antikos gydytojai žinojo, kad ankstyvaisiais šalpusniais galima greitai išsigydyti kosulį ir plaučių ligas. Nūnai džiovinti jų lapai kaip tabakas kemšami į pypkę ir gydomasi ją rūkant.
Balinis ajeras (Akorus calamus)
Liaudiški pavadinimai: airas, alieras, kalavijas, tatarška, dirvos prieskonis, vokiškasis imbieras, skrandžiašaknė, motinos žolelė, prūdo lelija. Ajeras vra nendrinis vandens augalas, veši tvenkinių, ežerų, balų pakraščiuose ir stovinčio vandens telkinių krantuose, pelkėtose, nesausėjančiose vietose. Šaknys yra vandenyje, jos baltos, šviežios būna nykščio storio, dažnai ištįsta aukštyn iki 1 m. Šaknys malonaus kvapo, kuris tonizuoja nervus. Šakniastiebis išleidžia kardiškus lapus, kurie siekia iki 120 cm. Prie žalio stiebo liepą ir rugpjūtį susiformuoja lenktos rusvai gelsvos burbuolės. Lapai primena nendrių, irisinių augalų ir vilkdalgių lapus. Naudojamos tik šaknys. Jos kasamos ankstyvą pavasarį arba rudenį, nuplaunamos, nuvalomos, pašalinamos šalutinės šaknys, susmulkinamos ir džiovinamos. Balinis ajeras turi kvapiųjų ir karčiųjų medžiagų, jis dar vadinamas vokišku imbieru, nes seniau kaip imbieras buvo valgomas su cukrumi. Ajero šaknų milteliai naudojami ir kaip priedas vonioms. Sis augalas yra atsparus šalčiui.
Paprastasis amalas (Viscum album)
Liaudiški pavadinimai: laumės šluota, prilypas, amolas, tirkšlis, raganlizdis, šventmedis, kryžmedis, paukštklijų medis. Rutulio formos parazitas auga ant ąžuolų, tuopų, kėnių ir obelų, kartais ir ant liepų bei gluosnių. Augalas labai išsišakojęs, žiemą jo lapai sodriai žali, vasarą - gelsvi. Tarp lapų tūno baltos it perlai uogos, jas sutraiškius išsiskiria lipnus skystis ir nutįsta ilgi siūlai. Lipnias nuodingas uogas lesa paukščiai ir nesuvirškintas palieka ant šakų, Amalas nesupainiojamas su jokiu kitu augalu. Paprastasis amalas turi gydomosios galios nuo spalio pradžios iki gruodžio bei kovo ir balandžio mėnesiais. Jei kovą dėl šalčių pavasaris vėluoja, amalas gydo tik balandį ir gegužės pradžioje. Seniau amalas laikytas stebuklingu augalu. Keltų šventikai prieš Kristų jį vadino šventu augalu, turinčiu didelę gydomąją galią, panacėja nuo visų ligų. Paslaptingas, ne žemės maitinamas ir be sėklų atsirandantis augalas žaliuoja per šalnas ir šalčius. Seniau liaudis tikėjo, kad į medį, ant kurio auga amalas, niekada netrenkia žaibas. Rudenį amalas krauna žiedus, iš kurių pamažu atsiranda ir išsirpsta jau minėtos uogos. Jas labai mėgsta strazdai, jomis per spiginančius šalčius smaguriauja ir paukščiai keliauninkai.
Pastaruoju metu amalai vartojami vėžiui gydyti ir profilaktiškai nuo kitų onkologijos ligų.
Kalninė arnika (Arnica montana)
Liaudis ją dar vadina kalniniu avinėliu. Trumpų pamatinių, šiek tiek plaukuotų lapų skrotelė išleidžia 30-50 cm aukščio žiedynkotį, iš kurio prielapių išauga du žiedynkočiai su kiek mažesniais žiedais. Oranžiškai geltonų liežuviškų, švelniais šilkiniais plaukeliais apaugusių kvapių žiedų dar galima aptikti neužterštose kalnų vietovėse, miškų ir kalnų bei drėgnose pievose, taip pat durpingose pelkėse. Šienaudamas ūkininkas tokių vietų neliečia, galvijai šių augalų vengia. Dirbtinėmis trąšomis tręšiamose pievose arnikos žūva. Vienas valstietis man pasakojo, kad jo žemėse arnikos augusios visur, tačiau nūnai dėl dirbtinio tręšimo jos išnykusios. Diletantai arnikas dažnai painioja su pieviniais pūteliais dėl jų panašių, tamsiai geltonų žiedų. Arnikų žiedai sodriai geltoni, išorinis taurėlapių apdangalas, kaip jau minėjau, apaugęs švelniais šilkiniais plaukeliais, jų aromatas neprilygstamas. Žieduose yra karčiosios medžiagos arnicino, eterinio aliejaus, taip pat dervų ir rauginių medžiagų. Arnikos žydi nuo birželio pabaigos iki liepos, aukštikalnėse – iki rugpjūčio. Jų randama saulėtose pievose ir pamiškėse. Į taureles dažnai vadinamieji žiedgraužiai padeda kiaušinėlių. Mano tėvynėje Sudetuose gyvenantis ūkininkas sakė, esą žiedgraužiai apsaugo javus nuo parazitų ir skalsių. Prieš užpilant žiedlapius alkoholiu, šiuos juodus kiaušinėlius būtina pašalinti.
Lankinis barštis (Heracleum sphondylium)
Liaudies dar vadinamas kanopa ir lokio letena. Nuo 60 iki 120 cm aukštį siekiančio augalo tuščiaviduris stiebas išvagotas briaunomis, skiltėti, šiurkščiais plaukeliais apaugę lapai primena kanopą ir lokio leteną. Lankiniai barščiai veši visur: pievose, ganyklose, palaukėse, šlaituose, pamiškėse ir pakrantėse, retuose lapuočių, mišriuose ir užliejamuose miškuose. Augalo skėčiai dideli plokšti, šiek tiek suapvalėję, gelsvai balti arba žalsvai geltoni, dažnai su šviesiai rožinės spalvos tonais. Pievose ir lankose augantys barsčiai išsiskiria savo tvirtumu, didumu. Tuščiaviduriai stiebai, skleidžiantys morkos kvapą, smulkiai supjaustomi ir kartu su jaunais lapeliais ir ūgliais dedami į mišraines.
Meškinis česnakas (Allium ursinum)
Liaudiški pavadinimai: platenis, žalčio česnakas, miškinis česnakas. Šis augalas mėgsta pavėsį, veši drėgnose lankose, pavėsingose upokšnių pakrantėse ir pomiškiuose. Pirmoji pavasarinė meškinių česnakų žaluma it šviesiai žalias kilimas nukloja žemę. Lapai panašūs į nuodingųjų pakalnučių arba nuodingųjų rudeninių vėlyvių. Pastarieji lapoja pavasarį, o žiedus krauna tik rudenj. Tačiau dėl rafinuoto česnakui būdingo kvapo meškinio česnako su minėtais augalais supainioti neįmanoma. Tik balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje iš česnaką primenančio šakniagumbio išauga gražus aukštas stiebas su baltu skėčiu, panašiu į apskritą teptuką.
Meškiniame česnake slypi didžiulės galios. Pasakojama, esą meškos po žiemos įmygio ėda meškinius česnakus ir taip išsivalo savo kraują bei skrandį. Šios meškinio česnako savybės iš esmės panašios į valgomojo česnako, tačiau pirmasis yra švelnesnio skonio ir turi stipresnę gydomąją galią.
Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum)
Liaudiški pavadinimai: šambrukas, čepronėlis, dievaitis, laukinis kmynas, Marijos čiužinys, šilažolė. Šis lūpažiedžių šeimos augalas veši laukuose, saulėtose pievose ir šlaituose, pamiškėse, tarp akmenų ir prie skruzdėlynų. Čiobreliai mėgsta šviesą ir šilumą. Dėl žemo ūgio ir glaudaus sąlyčio su dirva jie gauna šilumos iš jos. Iš pažeme besidriekiančių sumedėjusių stiebų išauga statūs iki 30 cm aukščio ūgliai. Stiebai apaugę mažais ovaliais lapeliais, kurie pereina į dar smulkesnius kvapnius šviesisi ir tamsiai violetinius žiedus. Čiobreliai žydi nuo birželo iki rugpjūčio, žiedai gaiviai kvepia. Gulsčiai augančių čiobrelių žiedus labai mėgsta bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai, be to, jie labai malonūs akiai. Renkamos visos žydinčio augalo dalys. Žaviuosi šiais puikiais kvapiais augalais, viešinčiais įvairiose Dievo Motinos vietose. Iš jų nupinti vainikėliai daugelyje Austrijos vietovių laiminami per Kristaus kūno šventę. Nuo viduramžių čiobreliai vartojami ir kaip prieskoniai, ir kaip vaistažolės.
Paprastasis kukurūzas (Zea Mays)
Kukurūzo šluotelė burbuolės viršuje liaudies vadinama kukurūzo barzda. Kukurūzų šluotelės renkamos, kol grūdai dar pieniški.
Paprastoji dedešva (Malva neglecta)
Liaudiški pavadinimai: dedešva, girnelės, katsūris, rožainė, roželės, žąstuopė, žirgatuopė. Dedešvos veši patvoriuose, prie komposto krūvų, pastatų ir neužstatytose vietose. Saldoka pluoštinė šaknis išleidžia 30 – 60 cm ilgio palinkusius stiebus su ilgakočiais apskritais lapais. Stiebas aplipęs mažais balkšvais rožiniais tūtelės formos žiedais, iš kurių susiformuoja apvalūs žalsvi sūrio formos vaisiai. Laukinė dedešva (Malva sylvestris) vadinama kanapine dedešva, ji užauga iki 150 cm, žolės žalumo lapai yra triskiaučiai iki septynskiaučių, šviesiai rožiniai žiedai lapų pažastyse išsidėstę kuokštais. Ji taip pat turi gydomosios galios, tačiau paprastai dedešvai neprilygsta; pastaroji pranoksta įvairių kitų dedešvų rūšių, iš jų ir vaistinės svilarožės bei paprastosios piliarožės, gydomąją galią. Apie šio augalo gydomąją galią byloja lotyniškas pavadinimas Malva neglecta (minkštas, minkštinantis). Renkami stiebai, lapai ir žiedai – nuo gegužės iki spalio. Šaknis vartojama kokliušui gydyti.
Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum)
Liaudiški pavadinimai: brandažolė, joniukai, kiaurinės, laurinažolė, marijažolė, raudonukė, kraujažolė, Jono kraujas, velnio prakeiksmas. Jonažolės veši sausuose šlaituose, sulaukėjusiose dirvose, pamiškėse ir laukymėse, žvyrduobėse ir pūdymuose. Tai iki 60 -70 cm užaugantis stačias augalas mažais bekočiais lapeliais ir išsišakojusiais ūgliais su žiedų skėčiais viršūnėse. Šie išsiskleidžia stipriausiai šviečiant saulei, t.y. per saulėgrįžą. Šis augalas tiesiog prisisunkęs šviesos. Laikant lapus arba žiedus prieš šviesą, matosi daugybė skaidrių taškelių, tarsi jie būtų išdurstyti. Taškeliai atsiranda nuo persišviečiančių aliejinių liaukelių.
Augalas vadinamas Jono krauju, nes daro įspūdį, tarsi žieduose ir pumpuruose būtų pasislėpusių kraujo lašelių. Patrynus žiedus tarp pirštų, sunkiasi raudonos sultys. Renkamos visos augalo dalys – žiedai, stiebai ir lapai, aliejui gaminti skinami žiedai ir pumpurai.
Augalas buvo populiarus dar antikoje. Paracelsus labai vertino jonažolę ir jos gydomąją galią. Jis kalbėjo apie jonažolę pagarbiai, manė, kad žydinčią ją reikėtų nešioti ne tik užsikišus už beretės juostelės, bet ir priglaudus prie krūtinės, rankose, naktį pasidėti po pagalve, nes Dievas į šią žolelę įdėjęs didelę paslaptį.
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)
Liaudiški pavadinimai: sviestagėlė, karvagėlė, pievgėlė, akiašaknė, geltonoji pievpienė, karpės, žibintgėlė, gegužgėlė, kartgėlė. Šis graižiažiedis augalas veši pievose ir pakelėse. Karpyta ir dantyta lapų skrotelė išleidžia apie 20 cm aukščio vamzdišką pieningą stiebą su geltona žiedo galvute. Nužydėjus susiformuoja balkšvas apskritas pūkinis vainikėlis. Pavasarį šaknys turi didesnę gydomąją galią nei rudenį. Tačiau rudeninėse šaknyse yra daugiau insulino, todėl jos rekomenduojamos diabetikams.
Žydinti kiaulpienių pieva džiugina ne tik akį, bet ir sielą. Augalo sultys valo kraują, ir jomis gydomasi pavasarį. Garsusis Tabernamontanus šaknies ir stiebo sultis vadina stebuklingomis, esą jos labai naudingos akims, jas šviesina ir išsklaido nemalonis dėmes.
.jpg)
Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium)
Liaudiški pavadinimai: visagydė žolelė, nugaržolė, katuodegė, šonkaulžolė, tūkstantlapė, balžiedis, kraujanosė, morklapėlis. Kraujažolės veši pakelėse ir palaukėse, pievose ir kalvose, šlaituose ir nuokalnėse. Jos užauga nuo 30 iki 40 cm, žydi nuo birželio iki rugsėjo, žiedai balti ir rausvi. Liaudiškas pavadinimas – visagydė žolelė – rodo, kad šis augalas padeda gydyti įvairias ligas. Tai viena seniausių vaistažolių, visais laikais gydytojų labai vertinta, nes reguliuoja visus gyvybės syvus. Kad kraujažolė nusipelnė tokio vardo, rodo vien jau faktas, jog ji veikia kraujo čiulpus ir skatina kraujo gamyba. Austrai vadina ją ir žolele nuo pilvo skausmo, nes ji gydo viduriavimą ir dizenteriją. Renkami žiedai ir lapai, pastarieji ankstyvą pavasarį;smulkiai sukapoti, jie vartojami valgiams, pvz., salotoms, gardinti.
Paprastoji rykštenė (Solidago virgo aurea)
Liaudiški pavadinimai: auksarykštė, aukštapintė, gelastas, pagoniškoji žaizdažolė, auksinė žaizdažolė, šv.Petro lazdelė. Paprastosios rykštenės veši kalnuose, kelkraščiuose, retuose miškuose ir šlaitų pievose. Tankiai aukso geltonumo žiedais aplipusios žiedvarpės siekia 80 cm. Žiedai ir lapai vėsina, šis augalas skleidžia ramybę. Vien išvydus paprastąsias rykštenes kraštovaizdyje, apsiraminama. Jų švelnus aromatas skiriasi nuo laukinių kanadinių rykštenių (Solidago canadiensis), kurios gerokai aukštesnės ir nukloja pamiškes, ežerų pakrantes bei neužstatytas vietas. Paprastosios rykštenės tam tikra prasme primena tūbes, o kanadinių rykštenių geltonos žiedų šluotelės vėduokliškos, smailėjančios.
Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus)
Ji dar vadinama kelio žibintu, žydrąja saulėgrąža, saulažole, laukine cikorija ir vargšų nusidėjėlių gėle. Trūkažolės auga kelkraščiuose, palaukėse, palei gyvatvores ir pūdymuose, kur molinga dirva. Iš stambiai karpytų lapų skrotelės išauga aukštas gana kietas plikas stiebas su smulkiais šiurkščiais lapeliais ir dideliais ryškiai mėlynais žiedais, kurie pliką stiebą puošia it žvaigždės. Šiuos mėlynai žydinčius augalus pažįstu nuo mažumės. Su jais susiję gražiausi mano vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Mane it magnetas traukė mėlynos žiedų žvaigždės, aš jas glostydavau, ir širdį užliedavo be galo šiltas jausmas, tarsi juose gyventų pulkas žmogui gera linkinčių angelų, pirmiausiai žaidžiantiems vaikams parodančių savo meilę. Trūkažoles reikėtų garbinti it tikėjimo aspektu. Pasak Silezijos legendos, atėjęs į Žemę mažo žmogaus pavidalu mūsų Viešpats paprašė žiaurios mergaitės atsigerti. Ši žvalgėsi turinčio pasirodyti savo mylimojo ir Viešpatį nedraugiškai pavarė. Vėliau eidamas keliu mylimasis vietoj gražios mergaitės išvydo aukštą kietastiebį augalą, kuris didelėmis žydromis akimis liūdnai žvelgė į jaunuolį. Pasipūtusiai mergaitei teks visą gyvenimą kelkraštyje laukti kada nors vėl pasirodančio Viešpaties. Pasak liaudies tikėjimo, trūkažolėmis buvo paversta nemažai žiaurių žmonių, iš čia ir pavadinimas – vargšų nusidėjėlių gėlė. Trūkažolių žiedai išsiskleidžia tik šviečiant saulei, šiap jie užsiskleidę, todėl ji ir pavadinta dar saulažole.
Pataisas šarkakojis (Lycopodium clavatum)
Liaudiški pavadinimai: šarkažolė, žarnėdis, raganžolė, vaistinis pataisas, žemės siera, velnio kanopa. Šis belapis augalas primena vieną samanų rūšį, 100-150 cm ilgio stiebas su minkštais spygliškais ūgliais driekiasi žeme. Rugpjūtį šie ūgliai išleidžia 10-15 cm aukščio šakeles su burbuolėmis, kuriose susidaro gelsvų žiedadulkių, dar vdinamų šarkakojų miltais, raganos miltais arba pataisų sporomis. Pataisai šarkakojai renkami nuo balandžio visą vasarą iki spalio, pataisų sporos - rugsėjį. Jie veši 700 m virš jūros lygio spygliuočių miškose, tačiau plinta ir nekalkingose, dažniausiai smėlingose šaurinių kalnų šlaitų, miškų nuokalnių arba pakaraščių dirvose.
Pievinė rasakila(Alchemilla vulgaris)
Liaudiški pavadinimai: parasonėlis, rasgana, kiškio sermėgėlė, moters pagalbininkė, moters sijonas, rasažolė. Rasakilos auga drėgnose pievose ir ganyklose, ypač kalnų vietovėse. Apie 700 m virš jūros lygio pievos rasakilomis tiesiog nuklotos. Lapai inkstiški, nuo penkiaskiaučių iki devynskiaučių žiedai neišvaizdūs, primena geltonai žalsvas šluoteles. Lapuose ir dubenėlių formos kriauklelėse ryto saulėje spindi rasos lašeliai. Augalas peržiemoja, vėl pasirodo ankstyvą pavasarį. Gydomosios galios turi visos žydinčios žolelės dalys. Antikoje rasakila laikyta švenu augalu, kuriam šiandien priskiriamos spinduliavimo galios.
Jei norite rausvų skruostų, gerkite rasakilų arbatą. Ypač šį augalą vertina šveicarų žolininkas Kiunzlė. Pasak jo, visos gimdyvės 8-10 dienų prieš gimdymą turėtų gerti rasakilų arbatą. Jei moterys daugiau žinotų apie šią Dievo dovaną, tuomet nemažai vaikų dar tebeturėtų savo motinas, o nepaguodžiami našliai - žmonas.
Pavasarinė raktažolė (Primula officinalis)
Liaudiški pavadinimai: dangaus raktai, primulė, augliažolė, podagražolė, širdažolė, velykgėlė, šv. Petro raktai, šv. Jurgio raktai. Žiedynas primena tuščiavidurį viduramžišką raktą arba raktų ryšulį, todėl augalas ir pavadintas raktažole. Geltonžiedė raktažolė, kaip ir ankstyvasis šalpusnis bei našlaitė, yra pirmoji pavasario pranašė, teikianti mums, žmonėms, džaiugsmą, nes skelbia gamtos atbudimą, žada saulę ir gražias dienas. Seniau pievos būdavo tiesiog nuklotos geltonomis raktažolėmis, tačiau nūnai dėl tręšimo cheminėmis trąšomis jų gerokai sumažėjo. Raktažolės veši retuose užliejamuose miškuose, daubose, upelių pakrantėse, po vaismedžiais. Žalia lapų skrotelė peržiemoja su tvirtu šakniastiebiu. Renkami skėčiai. Šveicarų šventikas Kunzle labai mylėjo savo raktelius ir manė, kad „visi jie gydo, nesvarbu, augtų pievose, miškuose ar kalnuose, būtų balkšvi ar geltoni, tačiau tamsiai geltoni stipriai kvepiantieji turi daugiausiai gydomodios galios“. Raktažolės, kaip jau minėjau, - tai pirmieji augalai, padedantys atbusti gamtai.
Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria)
Liaudiški pavadinimai: bitžolė, ožiažolė, spazmažolė, pievų karalienė, ožkabarzdė. Vingiorykštės veši drėgnose, pelkėtose pievose ir pamiškėse, upelių pakrantėse, drėgnose daubose, meldais apaugusiose pelkėse, tačiau mėgsta įsikurti ir avietynuose, jei šie auga drėgnose vietose. Augalas gali siekti 200 cm aukštį, žydi nuo liepos iki rugpjūčio, dažnai ir iki rugsėjo. Žiedai yra gelsvai balti, kvapas saldokas, kone užburiantis, kartais primena migdolų aromatą, kuris juntamas iš tolo. Žiedų ir šaknų gydomoji galia lygiavertė, arbata dažniausiai ruošiama iš maloniai kvepiančių žiedų. Vingiorykštė varo šlapimą, numuša temperatūrą ir skatina prakaitavimą.
Plačialapis šaukštis (Petasites officinalis)
Liaudiški pavadinimai: dubosa, dubošis, palstriekos, parstrielas, ankstyvasis šalpusnis, maro šaknis. Plačialapiai šaukščiai auga pamiškėse, upių ir upelių pakrantėse, drėgnuose pievų pakraščiuose. Tai pavasarinis augalas, rausvai gelsvos žiedų burbuolės atsiranda anksčiau nei lapai, kurių apatinė pusė pūkuota. Lapai platūs it skrybėlės, jais prisidengus galima apsisaugoti nuo karštų saulės spindulių. Gydant raiščių patempimus ir išnirimus, dedami lapų kompresai. Šaknys kasamos prieš žydėjimą.
Rūgtis takažolė (Palygonum aviculare)
Dar vadinama tūkstntmazge žole, kraujažole, paukščiažole, kelio žingsniu. Gausu prie kelio. Takažolės auga tarp grindinio akmenų, kelkraščiuose, dykvietėse ir kapinėse, visur, kur nederlinga dirva. Takažolė dažniausiai yra dirva šliaužiantis augalas išsišakojusiais plonais stiebeliais, kurie iki viršaus nusėti smulkučiais bekočiais lapais ir mažyčiais balkšvai rožiniais žiedeliais prie prielapių.
Siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata)
Liaudiški pavadinimai: ietžolė, angies žolė, gaidžiukas, bumbuliukas, kertukas, kellapis arba kelžolė. Ir siauralapis, ir plačialapis gysločiai priklauso tai pačiai šeimai, auga ant takų, pievose, ganyklose. Vargu ar rastume lauko ar pievos kelių, kurių pakraščiais nežaliuotų gysločiai. Abiejų rušių augalų vartojami lapai, kurie renkami žydint. Žiedkotis kyšo virš lapų, žiedai primena varpas, žiedų galvutės apskritos. Plačilapio gysločio lapai platūs, siauralapio – pailgi, lancetiški. Abi rūšys atsparios šalčiui ir išlieka žalios visą žiemą.
Smulkiažiedė ožkarožė (Epilobium parviflorum)
Smulkiažiedžių ožkarožių yra devynios gydomosios galios turinčios rūšys. Nuo stambiažiedės ji skiriasi savo kiek smailėjančiais lapais ir mažais, neišvaizdžiais baltais, švelniai rožiniais ir rausvais žiedais. Jie išsidėstę prie pailgos mezginės, kuri gausiai duoda sėklų. Tokiu atveju sėklą apsupa savotiška medvilnė. Smulkiažiedė ožkarožė, kaip jau minėjau, yra rausvažiedis augalas tamsiai žaliais lancetiškais lapais, vešintis prie upelių, pelkių, kalvose, ant žvyro ir Alpių pievose. Išsišakojusi ožkarožė gali siekti 80 cm aukštį. Pavasarį renkami lapai ir žiedai, taip pat dar nesumedėję stiebai.
Plaukuotoji , arba šiukščiaplaukė, neturinti gydomųjų galių ožkarožė užauga iki krūmo dydžio, jos žiedai dešimt kartų stambesni už smulkiažiedės. Negydo ir miškinė ožkarožė, užauganti iki 160 – 170 cm, vešinti pamiškėse ir kirtavietėse, kraunanti mirguliuojančius rausvai violetinius žiedus, kurie šviečia iš toli. Pirmosiomis pavasario dienomis jos lapais galima gardinti mišraines.
Tikrasis lipikas (Galium verum)
Liaudiški pavadinimai: lipikė, lipukas, kimbara, miško šiaudai, kelio šiaudai, moterų lovos šiaudai. Lipikai auga palei gyvatvores, patvoriuose, pamiškėse, pievose, šlaituose, palaukėse. Kibusis lipikas žydi visą vasarą ir veši dirvonuose, miškuose ir patvoriuose, tikrasis lipikas būna aukso geltonumo, kvapniais žiedynkočiais ir dar yra paprastasis lipikas – gelsvai baltais švelniais žiedais jis primena muilinę guboja, tik žiedai kompaktiškesni, aitraus medaus kvapo. Geltonasis lipikas turi didesnę gydomąją galią nei baltasis, tačiau ir pastarasis savo gydomąja galia yra neprilygstamas. Abu – ir geltonasis, ir baltasis – lipikai yra patikimos gydomosios priemonės. Šakniastiebis išleidžia stačius žiedynkočius su gležnais lapeliais ir atžalas, kurių galima rasti ir besniegę žiemą. Ovalūs lapai telkiasi apie stiebą menturiais, panašiai kaip kvapiosios krunės, tik yra gerokai mažesni. Šviežių žolelių dedama į gimdyvės lovą, kad būtų lengviau gimdyti. Reino krašte sakoma, kad kasdien geriant lipikų arbatą galima gerokai užvilkinti mirties valandą.
Liaudyje nuo seno paplitusi nuomonė, esą lipikas gali įveikti vėžį, todėl stebina, kad nepaisant šios savybės šis augalas mūsų laikais beveik užmirštas.
Trikertė žvaginė (Capsela bursa pastoris)
Liaudiški pavadinimai: badakruopė, maišelninkas, valstiečių garstyčia, širdažolė, kumpiažolė, siuvėjo maišelis, kraujažolė, žąsinis rėžiukas, Dievo motinos duona, piemens tarbelė, trikertė sūrmaišė, žvaginis. Šie kryžmažiedžiai augalai veši pievose, daržuose, pakelėse, pūdymuose, šviežiuose pylimuose, tarp akmenų. Iš gilios liemeninės šaknies šakniastiebio išauga kiaulpienę primenanti lapo skrotelė, priglundanti prie dirvos. Nuo 20 iki 40 cm aukščio stiebą iki mažo, neišvaizdaus balto žiedo viršūnėje dengia varpos forma išsidėsčiusios širdiškos kišenėlės. Trikertės žvaginės yra tikras vištų gardumynas. Pavasarį renkamos visos tolygiai žalsvos spalvos augalo dalys. Per vasaros karščius augalas sunyksta, paskui vėl atsiranda tik rudenį. Tada jį dažnai apninka grybelis. Tokių sergančių augalų nerekomenduojamą rinkti žiemos atsargoms. Džiovinamos trikertės žvaginės turi išlikti žalios spalvos, antraip neteks gydomosios galios.
Trikertės žvaginės peržiemoja, ilsisi tik per ilgesnius šalčio periodus. Jos paplitusios visoje Žemėje, ir jau senovėje buvo žinoma, kad stabdo kraujavimą. Ir šiandien trikertė žvaginė laikoma neprilygstama kraujavimą stbdančia vaistažole. Per stipri arba per dažnai geriama trikerčių žvaginių arbata nepalankiai veikia atmintį. Todėl naudingesnė yra išoriškai vartojama tinktūra.
Vaistinė dirvuolė(Agrimonia eupatorija)
Šis erškėtinių šeimos augalas liudies dar vadinamas dirvuole, gydūne, tvilke, žemės rumbike, žolelių karaliene, karališka žole, akmenšakne. Vaistinės dirvuolės veši saulėtose, nederlingose, molingose vietose, atšlaitėse, pamiškėse, griuvėsiuose, ganyklose, retuose miškeliuose ir skurdžiose pievose. Jos užauga iki 90 cm, nedideli geltoni žiedai raudonomis dėmėmis varpos forma išsidėstę apie stiebą, lapai karpyti, tamsiai žali, apačia sviesiai žalia, ir apaugusi šiurkščiais plaukeliais. Žydi nuo liepos iki rugsėjo. Naudojamos visos augalo dalys, kurios renkamos nuo liepos iki rugpjūčio. Dirvuolės nupjaunamos virš dirvos, smulkiai supjaustomos ir džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu. Jų kvapas pikantiškai aitrus, skonis kiek kartokas. Džiovinamos vaistažolės žiedai ir lapai turi išsaugoti spalvą.
Vaistinė medetka (Calendula officinalis)
Liaudiški pavadinimai: madatka, nadatkas, nagetka, nuodatka, auksagėlė, lietaus gėlė, ratilinė rožė, sviestagėlė, saulėgrąža, mirusiųjų gėlė. Šios graižiažiedžių šeimos vaistažolės auginamos soduose, kapinėse, laukinės veši sąšlavynuose. Medetkos užauga iki 60 cm, jų stiebai stori, mėsingi ir sultingi, lapai pailgi, neišsišakoję, šiek tiek plaukuoti. Gelsvi arba tamsiai oranžiniai žiedai šviečiant saulei skleidžia aitrų, savotišką kvapą. Medetkos yra lipnokos, pačiupinėjus atrodo aliejingos. Liaudis jas laiko barometru. Jei rytą žiedų galvutės neprasiskleidžia, vadinasi, lis, o joms išsiskleidus gerokai prieš septynias, reikia laukti tikrai gražios dienos. Kneippas – gydytojas dr. Bohnas – teigė, kad medetka padeda sergant vėžiu.
Vaistinė ramunė (Matricaria shamomille)
Liaudiški pavadinimai: ramunėlis, ramuliukas, lauko ramunė, motinos žolelė. Ši graižiažiedžių šeimos vaistažolė veši dirvonuose, laukuose, ypač javų, bulvių ir runkelių, kelkraščiuose, atšlaitėse ir pūdymuose. Ramunės mėgsta molingą dirvą. Augalas išsišakojusiais stiebais užauga iki 50 cm. Lapai siauri, plunksniški. Ramunės žydi nuo liepos iki rugsėjo. Žiedų galvutėse yra tuščia erdvė, tuo tikroji ramunė skiriasi nuo kitų ramunių rūšių. Žiedai renkami be stiebų, vidudienio saulėje, nes tada padvigubėja eterinio aliejaus gydomoji galia. Malonus žiedų galvučių kvapas ramina. Vaistinės ramunės atmaina yra pas mus visur auginama daržinė ramunė.
Vaistinė taukė (Symchytum officinale)
Liaudiški pavadinimai: kaulašaknė, kaštavolas, gydšaknė, juodšaknė, skausmašaknė, kaulažolė, gyvakaulis, taukutė. Taukės veši drėgnuose arimuose, šlapiose pievose, daubose, pūdymuose, palei upelius, tvenkinius, vandens griovius ir pamiškėse. Jos ištįsta į aukštį iki 60 cm, piršto storio plaukuotas šiurkštus stiebas išauga iš lapo skrotelės, kurios lancetiški iki 15 cm ilgio šviesiai žali lapai smailiomis viršūnėlėmis taip pat šiurkštūs. Iki 30 cm siekianti šaknis yra dviejų pirštų storio, gleivinga, pačiupinėjus atrodo riebi ir taukuota, labai trapi ir lengvai lūžta. Šaknis kasama pavasarį arba rudenį. Varpelio formos šiek tiek žemyn palinkę žiedai būna rožiniai, šviesiai mėlyni, taip pat gelsvi ir net balti. Žydi gegužę iki birželio – rugpjūčio. Jau viduramžiais taukė buvo labai vertinama. Liaudiškas pavadinimas kaulašaknė susijęs su augalo naudojimu nesveikiems arba sužeistiems kaulams gydyti. Šiandien labai vertinamos ne tik taukės šaknys, bet ir lapai.
Vaistinė veronika(Veronica officinalis)
Ji turi nemažai liaudiškų pavadinimų, pvz.: elprusė, urvantėliai, varvenčiukai, garbės vainikas, angliažolė, galvijų žolė, miškinė veronika, žaizdažolė. Veronikos mėgsta sausą dirvą, auga pievose, šlaituose, kelkraščiuose, pamiškėse, ganyklose ir plynuose kirtimuiose.
Stiebas siekia iki 30 cm aukščio, lapai yra sidabriškai balti, žiedvarpė žviesiai mėlynos neužmirštuolių spalvos. Veronika yra šliaužiantis, prie dirvos priglundantis augalas. Nuo gegužės iki rūgpjūčio renkamos visos žydinčios augalo dalys – stiebas, lapai, žiedai. Daugiausiai gydomosios galios turi miškinė veronika, ypač auganti po ąžuolu. Tikroji veronika peržiemoja išlikdama žalios spalvos.
Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis)
Liaudiški pavadinimai: daržinis šalavijas, karališkasis šalavijas, muskatžolė. Mūsų platumose šios vaistažolės auginamos daržuose. Augalo tėvynė – akmeningos Dalmatijos ir Hercegovinos dirvos. Šalavijo krūmas gali užaugti gana aukštas, jis išsišakojęs, lapai ovalūs, pūkuoti, šiek tiek karpyti, blizga it sidabras. Šalavijai skleidžia stiprų, maloniai aitrų, raminamąjį kvapą. Melsvi violetiniai nasrų formos žiedynai puošia krūmą birželį ir liepą. Lapai vartojami visą iki rudens, virtuvėje jie – mėgstamas prieskonis. Senais laikais vaistinis šalavijas laikytas šventa žolele, buvo labai vertinamas, esą uoliai jį vartojantis žmogus gali sulaukti žilos senatvės.
Mūsų platumose nuostabūs mėlyni pievinių šalavijų žiedynai šlaituose ir pievose džiugina širdį ir sielą. Šių šalavijų gydomoji galia visai nedidelė, jie nieko benra neturi su vaistiniais šalavijais. Iš pievinių šalavijų gaminamas gaivinamasis actas, kuriuo įtrinami ilgai gulintys ligoniai.
Vienapiestė gudobelė (Crataegus monogyna)
Liaudiški pavadinimai: kaulauogė, vilkobelė, tvoravirbis, Kristaus dyglys, miltuogė, miltstatinė. Dygliuotas vidutinio dydžio krūmas arba medelis užauga iki 7 m aukščio. Lapai triskiaučiai iki penkiaskiaučių, abi jų pusės žvilgančios, balti žiedai susitelkę į skėtiškas kekes ir savotiškai kvepia, vaisiai raudoni ir miltingi. Gudobelės auga krūmynuose, lapuočių ir spigliuočių miškuose, palei gyvatvores ir patvoriuose. Legenda byloja, kad gudobelės krūmas išaugo iš stebuklingos šv. Juozapo kelionės lazdos. Pavasarį mus džiugina baltai švytinčios žiedų žvaigždės, o rudenį – iš tolo šviečiantys raudoni vaisiai, primenantys mažas statinaites, iš čia ir liaudiškas pavadinimas – miltstatinė.