Pasakysite, kad nežinote, kas toji juodoji rupūžė? Gal pulsite ginčytis, kad tokios iš viso nėra? Tikrai, neretai mes ir patys nežinome, ką gero turime, ką jau amžiams praradome ar ką dar tebesame išlaikę slaptame pasąmonės labirinto kamputyje. Viename tokiame kamputyje besiknaisiodamas po labai senų prisiminimų nuotrupas ir suradau savo juodąją rupūžę. Zoologinių vardų nomenklatūroje kukliai slepiasi rupūžių šeima (BUFONIDAE), kurioje žinomos dvi rūšys – paprastoji pilkšvos spalvos Bufo bufo ir Rytų platybėse (nuo Sibiro iki Mongolijos) panaši į pilkšvąją, tik smulkesnė, vadinama mongoliškąja – Bufo raddei. Rupūžės panašios į mūsų mylimas varles, bet jos ne tokios gražios ir visai negreitos. Mat jų galūnės kitaip sudarytos. Rupūžės lėtai krypuoja ir varlių šokiams visai netinka. Netinka jos ir prancūziškiems skanėstams – prie nuostabaus liežuvio turi nuodingų liaukų. Tos liaukos puikiai apsaugo rupūžes nuo natūralių priešų ir prancūziškos virtuvės smaližių.
O kaip čia suveikia dėsnis: “Kas vienus atstumia, kitus pritraukia?” Taip, nuodingosios rupūžių liaukos nuo seno pritraukia liaudies medicinos fanatikus. Jie nuo neatmenamų laikų kėsinasi į rupūžių gležną kūnelį ir jų lankstų raudoną liežuvėlį, spjaudantį nuodingąsias seiles. Mat buvo ir yra gerai žinoma, kas nuodinga, gali būti su saiku ir sveikatai naudinga. Tai priklauso tik nuo dozės. Todėl ankstyvą pavasarį, kol rupūžės tebeturi savo liaukose sukaupusios nuodus, jų tykoti paryčiais beveik paslapčia išeina ne vienas keistas medžiotojas. Ir prie Baltijos jūros krantų, ir už Baikalo. Visur yra ir atsiranda visokių reikaliukų, priverčiančių kėsintis į rupūžių teisę ramiai ir dorai gyventi.
Kuo buvo garsi rupūžinė antpilinė Žemaitijoje ir kitur? Pokario metais, basos vaikystės laikais, prie Ventos žaliuojančiame Viekšnių miestelyje pavasariais rupūžės tapdavo paklausia preke. Juk ne kiekvienas galėdavo jų pasigauti. Jų antpilų prireikdavo “paršelių apetitui”. Atmenu, kad mamai nesisekdavo su paršeliais tais metais, kai tokių antpilų neturėdavo paruošusi. Antpilai su rupūžės užtaisu buvo neskolinamas dalykas (atmenu). Jų po savo moterų kamaras paieškodavo ir vyrai, kurie apetitu nesiskųsdavo. Žinau, kaip viena kaimynė pergudravo tokius vyro poreikius ir rupūžę ypatingu būdu ant raudono plytgalio po moliniu puodu karštame pečiuje išdžiovino, sutrynė į miltelius ir davė silpniems paršeliams. Atmenu, kad sklandė gandai, jog ir vaikų sveikata būdavo pagerinama rupūžės dėka. Kažkodėl tokių dalykų vaikystėje labai bijojau, kad tik kas neužduotų, bet matyt bus tikrai uždavę. Nes dar pernai maloniai iš vienų svetingų rankų priėmiau mažą lašelį su rupūžės antpilu. Gal tai ir mano pasąmonę išjudino? O gal ir meilę rupūžėms sugrąžino? (Žemaitijoje pokario metais į miestelius iš Kamanų pelkių atnešdavo ir gyvačių, įvarytų į butelius. Miestelėnams tereikdavo užpilti degtine ir antpilu apsirūpinta. Kaip be jo? O jei prireiks? Ir ne tik paršeliams).
Skaitydamas Eugeniją Šimkūnaitę (“Vėžys liaudies medicinoje”), atrasi ir raudonąją rupūžę – degsnį, sužinosi jos galias. Stebuklingomis degsnio šaknelėmis pokario metais sėkmingai vėžius gydė garsusis Viekšnių muziejinės vaistinės provizorius Juozapas Aleksandravičius. Mane, dar tik išmokusį padoriau rašyti, kviesdavo apiforminti ligų istorijas. Provizorius reikalavo labai išsamių aprašymų. Buvo sunku, bet reikėjo. Vaistinėje pradėjau kiek suprasti ir rusiškai, nes nelaimingų svečių iš Rusijos gilumų tikrai netrūko. Stebėjausi, kaip žmonės gali sužinoti per tokias tolybes apie stebuklingus pagijimus. Šviesa sklinda, o garsas eina… Taip ir susižino, kam prireikia. Dar ir dabar kaimynystėje gyvenanti ponia Emilija (virš 80 metų) prisimena, kaip tais sunkiais pokario laikais nusilpusį, skrandžio vėžiu sergantį savo 56 metų tėvą, gyvenusį Aukštaitijoje, vežiojo į mažą miestelį prie Ventos pas provizorių Aleksandravičių. Išgydė. Išgyveno beveik iki 90 metų. Raudonoji rupūžė – degsnys labai padėjo. Ir dabar dar Viekšniuose galite sutikti žolininkų, renkančių degsnių šakneles ir perduodančių Aleksandravičiaus receptą “iš lūpų į lūpas”.
Iš kur rupūžės-degsnio raudonumas? Tenka paaiškinti, kad degsnys, tai liaudiškas miškinės sidabražolės (Potentilla erecta (L.) Raeusch. vardas. Jos geltonieji žiedai keturnariai, o visų kitų sidabražolių – penkialapiai. Ankstesni šio augalo vardai – P. silvestris Necker, P. tormentilla Necker. Gydomoji žaliava – šakniagumbiai (Rhizoma Tormentillae). Štai tie gumbeliai ir turi 20-25 proc. katechininio tanino flobafeno – “tormentilinio raudonojo” (pagal akad. D. Jordanovą ir bendraaut., 1972). Tai labai reikalinga spalva žmonių sveikatai palaikyti, gyvybingumo galioms atkurti. Todėl ši sidabražolė ir mūsų dienomis tebėra populiari. Įdomu, kad nuo jos prasidėjo ir kitų sidabražolių kultas – pelkinės, baltosios, sidabrinės. Net ir visų mindoma žąsinė sidabražolė savo galiomis prilyginta garbingoms šios Erškėtinių šeimos “sesėms. ” Pagal gyd. onkologą S. Korepanovą (1997), žąsinė sidabražolė – puikus salotinis (ir ankstyvas) augalas, nepamainomas onkologinių ligonių mityboje. Augalo vertinga žaluma turi virš 20 proc. rauginių medžiagų ir net 240 mg /proc. askorbo rūgšties, eterinio aliejaus, kumarino, flavonoidų, kvercetino.
Dr. Jonas Skonsmanas